Sekretorė

Šiandien per pietų pertrauką supratau, kad ŽMONĖS YRA ŽENKLAI.

Prasibrauti pro ženklo išorę ir pamatyti, koks žmogus yra iš esmės – laiko klausimas. Ir klausimas, kiek giliai yra pats tikrasis žmogus. Stebiuosi dabar šituo, nes pastaruoju metu labai akivaizdžiai šviečia tie ženklai ir taip sunku įžvelgti žmones. Labai jau jie giliai. Tiesą pasakius, jie visada buvo giliai. Tik šiandien aš apie tai labai daug galvoju ir tarsi pirmą kartą viską matau.

O aš svajoju sutikti žmogų, kuris būtų arti…. Gal per daug noriu?

Gal aš ir pati tesu ženklas… Smėlyje… Prie jūros.

Begeriant kavą paskambina šefas. Toks geras žmogus. Senas draugas. (Suprasti pažodžiui: senas ir draugas.)

- Alio, – atsiliepiu savo nuostabiai ištreniruotu sekretorės balsu.

- Ką veiki?

- Nieko…

- Kai baigsi, gal gali pas mane trumpam užbėgt?

Randu jį už savo stalo, berenkantį senas nuotraukas, darytas kažkada kalnuose. Nespalvotos, išplaukusių vaizdų nuotraukos. Rodo man vieną iš jų – joje vaikinukas, saulės išblukintais plaukais. Simpatiškas ir paprastas.

- Čia aš, – pasukęs mano pusėn vieną iš jų sako lyg tarp kitko.

- Kiek jums čia buvo metų? – nustebusiu tonu klausiu, tartum netikėdama, kad ir jis buvo jaunas. Paskui išsigąstu: o gal tai ir yra ne jis?

- Kiek čia… – nepakeldamas akių varto nuotrauką. – Čia gal kokiais šešiasdešimt ketvirtais… Gal kokie dvidešimt ketveri.

Linksmai pagalvoju, kad manęs tuomet dar nebuvo, net mano tėvai nebuvo susitikę.

- Oho, – ištariu ir suprantu, kad tikrai stebiuosi, jog jis buvo jaunas. Spoksau į tą vaikinuką, kurį (jei būčiau jo žmonos vietoje) turbūt būčiau įsimylėjusi ir ištekėjusi, ir susilaukusi dviejų vaikų, ir vienas iš jų būtų žuvęs autokatastrofoje, o antras – emigravęs ir atsižadėjęs mūsų… Košmaras.

Jis žiūri į vaikinuką – save, švelniai sako:

- Praskelta lūpa toks…

Varto nuotraukas, vis dar nepakeldamas į mane akių. Pasuka dar vieną.

- O čia mes brendame pro rododendrų žiedus, prie sniegynų…

- Ko tokių?

- Prašau?

- Hm… Kas darė šitas nuotraukas? Jūs?

- Aš.

Stebiu jo nušvitusį ir šiek tiek liūdną veidą. Visgi jis pakvietė mane ne dėl to. Kam jis varto tas nuotraukas darbe?

- Pakviečiau ne dėl nuotraukų. Pasirodo, negaliu be tavęs gyventi dėl dviejų priežasčių. Vienos iš jų nesakysiu, – (Jis taip subtiliai juokauja.) – O kita – negaliu išsiųsti registracijos formos, kažkas atsitiko internetiniame puslapyje.

Mane švelniai jaudina toks humoras. Toks, kuris turi neaiškiai nujaučiamą ir neįkyriai rodomą pagrindą. Net jeigu tiesa yra tai, ką aš įsivaizduoju, manęs netrikdo šefo jausmai. Jis pernelyg romantiškas ir padorus žmogus, kad man tai trukdytų gyventi.

Vėl prisimenu savo popietinę minties liniją: pro ryškius mūsų ženklus šviečia sielos. Tai yra gražiausia, ką galima pamatyti žemės poliarinėje naktyje.

O aplinkui – bordelis.

Štai Vaidukas susitiko su manimi vakar – per begales nesusipratimų, nes po lemtingo susidūrimo klube, ryte visgi jam parašiau žinutę pati (pasirinkau iš dviejų galimybių: „žinoti arba nežinoti“). Vaidukas yra nedidelio ūgio, žavingas, pliktelėjęs, brandaus amžiaus senbernis, teisininkas, naujai iškeptas prestižinės mūsų miestelio aukštosios mokyklos dėstytojas, aukštas pareigūnas.

Sėdžiu aš priešais kelio ženklą VAIDUKAS ir matau jį visą „nuo iki“. Ir matau, kaip man prieš akis vaidinamas spektaklis. Ir noriu pasakyti: jei norėčiau pažiūrėti tokį spektaklį, tai nueičiau į teatrą – prašau, gal jau galime atsipalaiduoti? Bet nesakau nieko, tik stebiu – įžūliai ir atvirai perėmusi žiūrovo vaidmenį – ir netgi… juokiuosi. Vaidukas nemato manęs. Jis labai užsiėmęs. Mes kalbame apie jo papūgą.

-  Vaidai, o tu gyveni vienas?

-  Aš gyvenu su papūga.

-  Papūga?

-  Gigantiška papūga. Jei būsi gera, tai kada nors parodysiu.

Nežinote, kas yra gigantiška papūga? Geriau spėkit, ką reiškia „būti gera“!

-  Man tokie žmonės, kurie augina paukščius ar žuvytes, yra labai keisti, – sakau.

-  O kokie nekeisti? Kurie augina šunis?

-  Tie, kurie augina šunis, yra neįdomūs, – išsisukinėju. – Tie, kurie augina papūgas – įdomūs ir keisti. Beje, aš mėgstu katinus.

Mūsų pokalbis panašėja į darželinukų vapėjimą.

Pirmasis intymus veiksmas – kartu valgyti. Mes valgome sriubą. Tai jau ohoho. Velnias, reikia kur nors padaryti įrašą: „Vakar kartu pirmą kartą valgėme. SRIUBĄ.“

Aš svajoju sutikti žmogų, kuris būtų arti. Kai jis pasižiūri į akis, jis yra ne ženklas, o jis pats. Be jokių baimių ir pykčių, be sienų, nes jis žiūri į mane. Ir mato mane. Tai pavojinga?

Vaidukas man vaidina spektaklį: kai tik pro mūsų staliuką praeina blondinė padavėja, jie vienas kitam suokalbiškai šypsosi, o manęs tarsi nelieka. Pokalbis nutrūksta, Vaidukas atsilošia krėsle ir meiliai šypsosi merginai. Jeigu mergina nusisukusi į komodą – meiliai stebi jos išlinkusį užpakaliuką. Aš užmetu akį į užpakaliuką, nutylu (jis nepastebi, nes kone murkia iš pasitenkinimo), stebiu jį, šypsausi. Net nemalonu, kai taip iš arti galima tai stebėti. Tenka laukti, kol padavėja nuvingiuos ir dings iš jo (mūsų) regos lauko. Tada jis atsidus ir vėl manęs ko nors paklaus.

Restoranas vadinasi „St. Valentino“. Meilės vardan. Žinau, kad jame puikiai sukasi bendras mūsų pažįstamas grynakraujis donžuanas, kurio meniu yra moteris pusryčiams, ir dvi – vakarienei. Žinau, kad padavėjos čia rinktinės (kaip sraigės) ir klientai super. Jaučiu, kad po sočių pietų dažnai vyksta kryžminiai sumiegojimai ir kt. patiekalai gurmanams.

Mes neturime apie ką kalbėti, nes aš negaliu jam pasakyti apie tai, ką matau. Aš – netekusi amo, nes jam akivaizdžiai nepatinku, jis akivaizdžiai nuobodžiauja su manimi, akivaizdžiai nesuvokia, kaip galima gyventi kitaip, negu jis, todėl vis suku galvą (ypač per vaidinimų pauzes) – kodėl jis išvis su manim susitiko?

Aš nesu labai prabangi. „St. Valentino“ restorane atrodau netgi skurdžiai. Esu labai graži, tačiau man jau nebe dvidešimt. Aš ne žurnalistė ir ne teisininkė, ir netgi ne televizijos žinių pranešėja. Atrodo, esu ne kvaila, tačiau niekaip nemoku susiveikti prabangaus vyro. Galbūt Vaidukas tikisi mane nupirkti, kaip ir visas kitas, bet aš neprašau nieko. (Tik sriubos. Dieve, kaip graudu.) Galbūt jis nori mane išbandyti, kaip naują „Hondą“ – truputį prasivairuoti per miestą su manimi pašonėje, pamatyti kitų vairuotojų reakciją? Vaidutis meta į mane neramų žvilgsnį, ir išsigąstu, kad jis skaito mano mintis. Ak, galbūt jis mano, kad esu pavojinga jo vėjavaikiškai-jaunatviškai vienatvei, ir galbūt jis teisus.

- Tai kaip ten su ta Barselona? – klausia manęs.

Jaučiu, kaip staiga įsmeigiu į jį nustebusias akis. Juokauja? Apie Barseloną kalbėjomės per pirmąjį „pasimatymą“ (net gėda rašyti be kabučių, nes absurdas ten buvo kažkoks – tą vakarą jis buvo labai „nekoks“, sustojo prie kelionių agentūros langų ir kliedėjo, kad šį viduržiemį mes būtinai važiuosim į Ispaniją).

- Barselona? – perklausiu.

Jis ramiai linkteli. Tuo patvirtindamas, kad atminties nėra visiškai pragėręs.

- Tik man reikia išsiaiškinti, kada turiu laisvo laiko, – priduria.

- Ak taip… Tu juk ir šiaip labai daug keliauji… Tau vizų nereikia? – bandau nusukti kalbą.

- Norisi į šiltus kraštus. Tik klausimas, kada…

Giliamintiškai valgau. Man kyla dar vienas klausimas: kodėl? Bet atsakymo nėra, nes jį ant biusto-padėklo nusineša blondinė padavėja. Nuo šio momento turiu rimtų įtarimų, kad jie yra permiegoję.

Vaidukas murkdamas duona sausina lėkštę. Rimtai, jie yra permiegoję. Kitaip ir būti negali. Taigi, sėdžiu antrajame pasimatyme, restorane, kuriame jaučiuosi, kaip bedarbė darbo biržoj, su žmogumi, kuris prie mano akių flirtuoja su padavėja, su kuria yra miegojęs. Ar aš turiu lygias teises su ta padavėja? Skaitykite žemiau.

Būti moterimi, kuri sėdi priešais poną, kuris flirtuoja su blondine padavėja (toliau – Padavėja), reiškia, kad turi didesnį statusą ir turėtum tuo didžiuotis. Greičiausiai, ponas tave labai gerbia. Su tavimi jis niekada nesielgtų, kaip su ta Padavėja (faktas o faktas). Su Padavėja – niekada nesielgtų taip, kaip su tavimi. Tavo privalumai: tai tave jis vaišina, o ne ją; tai tu su juo išeisi iš restorano, o ne ji; tai ją jis nepagarbiai glamžys tualete, o ne tave; tai su tavimi jis kitą kartą eis į Operos ir baleto teatrą, o ne su ja; tai su tavimi jis važiuos į Barseloną trims dienoms, o ne su ja; tai tave jis supažindins su kilmingais ir prasisukusiais savo draugais (įžymybėmis LT), o ne ją; tai tavo įrėmintą nuotrauką jis pasidės ant savo darbo stalo, o ne jos; tai tau jis parodys savo GIGANTIŠKĄ PAPŪGĄ, o ne jai; tai su tavimi bus ramus ir saugus seksas, o ne su ja; tai tau jis po pusės metų pasipirš, o ne jai; tai tu jam pagimdysi du nuostabaus grožio ir proto vaikus (atsigimusius į tėvą), kurie turės tėvo pavardę!

Hosana aukštybėse, aleliuja! Tik tu apsimesk, kad nepastebėjai, kaip jis flirtavo su Padavėja!

Žinoti ar nežinoti?!

Kodėl Padavėja net nepagalvoja apie tai, kaip tu jautiesi? Ji nesuvokia („Nes jos galvoje ne smegenys, o pūkai,“ – Mikė Pūkuotukas). Be abejo, ji norėtų to paties, kaip ir tu, tačiau jai teks palaukti ir šio bei to pasimokyti. Ji nesuvoks, nes minkšta masė, kuri turėtų krutėti galvoje, iš tiesų liula ant jos krūtinės ląstos (ko nepasakyčiau apie savo masės paskirstymą). Bet užtat tu esi aukščiau už ją – nes tu viską ŽINAI. Tu tarsi protinga papūga, kuri lengvai leidžiasi dresuojama, yra gerai išauklėta ir net nesikeikia.

O jei rimtai, tai man tektų šio bei to pasimokyti, nes negalėčiau ramiai elgtis „tos ponios, kuri sėdi priešais tą poną“ rolėje. Nes aš – nevažiuosiu į Barseloną. O jeigu jau važiuočiau, tai už savo pinigus. O jei ne už savo pinigus, tai prieš tai patikinusi garbųjį poną, kad už tuos pinigus tegul nesitiki ko nors gauti. Ir ką jau galima iš jo gauti? Beje, nemanau, kad jam reikia turėti vaikų. Juolab nuo manęs.

Ar būtina viską gyvenime žinoti?

Juk nesėdėsi kalėjime už žmogžudystę vien todėl, kad nori viską žinoti. Ne ne.

Tiek to, su Vaiduku aiškinsimės rytoj. Aš taip lengvai nepasiduodu. Gal ir nueisiu į jo namus apžiūrėti gigantiškos papūgos – ko gi ne? Ir ką jau prarasiu nuvažiavusi į Barseloną? Ypač, jeigu ne už savo pinigus. Vaikščiotume vasario vidury prie karštos jūros kranto, skaitytume smėlyje ženklus, vakarais valgytume paella, užgerdami ispaniškais vynais prabangiuose restoranuose… Gaila, kad žmogus yra kažkur giliai ir sunkiai įskaitomas po dviejų pasimatymų… Kartais pagalvoju, kad geriausia būtų susitinkant apsikeisti gražiai įrištais CV – kiek laiko sutaupytume meilei…

Aš esu realistė. Bus kas bus. Užtat vakar gražiai pasimėgavau vietinių žurnalistų dėmesiu ir kai kurių kitų padavėjų pavydžiais žvilgsniais. Visgi aš ne Padavėja. Aš – Sekretorė.

Pusę penkių šefas skambina vėl. Atsiliepiu. Jis:

- Visgi tavo balsas nuostabus. Koks receptas?

- Vanduo, citrina ir jokių cigarečių!

- Mano šaunuolė.

Kaip tik rezgu internetinį pokalbį su kažkokiu nematomu-nežinomu amerikiečiu, kurį tuoj teks baigti.

- Išvažiuojame į objektą už penkių minučių. Spėsi pasiruošti?

- Visada pasiruošusi.

Ir mes važiuojame, kaip dažnai tai darome, į objektą įvaryti baimės pavaldiniams. Man labai patinka sėdėti šalia šefo ir laisvai šnekučiuotis. Jis niekada nesukėlė nemalonių jausmų, nevertė jaustis žemesnės rasės žmogumi.

Prie vieno iš posūkių stringame, negalėdami išsukti iš šalutinio kelio į pagrindinį. Beveik penkios vakaro, didelis mašinų srautas.

Stovime penkias minutes, pagaliau aš matau išeitį:

- Sukite, yra tarpas.

Jis:

- Bet ten už vairo moteris!

- O dabar?

- Šitas – labai skubantis.

- Štai slenka taksi!

- Taksi – darbo laikas brangus. Taksistui laikas – pinigai… Vėlgi – štai moteris, pučianti kramtomosios gumos burbulą, kurgi čia ji mane praleis…

- Nekreipkite dėmesio į moteris, sukite greičiau.

- Nesmagu.

- Vyrų ir moterų teisės dabar lygios, taip kad…

- Na taip, vyrų ir moterų teisės lygios, o kaip jos elgiasi kelyje?

- Jos mėgsta pasinaudoti išskirtinėmis teisėmis – tai moteriška logika… Bet taip mes stovėsime valandą.

- Turiu galvoje, kad kartais moterys vairuoja perdaug atsargiai. Stovi prie sankryžos ir nespėja pasukti. Reikia tokios greitos reakcijos… – (Jis vėl neįsuko.) – …o jos iš atsargumo dvejoja.

- Taip, būna tokių moterų, bet ne visos tokios prastos vairuotojos.

- Na, šalia manęs turbūt sėdi ne tokia moteris…

- Taip, nes tai yra moteris, kuri išvis nemoka vairuoti!

Šefas pagaliau padaro manevrą, ir mes abu juokiamės. Randu naują temą:

- Bet ne tik moterys demonstruoja lėtą reakciją. Girdėjau per radiją, kad keliuose susiduriama su problema, kai pensininkai nespėja orientuotis keliuose ir sukuria avarines situacijas…

- Jiems turbūt per greitai priartėja objektai…

- Taip, per greitai priartėja objektai!

- Objektai priartėja per greitai…

Juokiamės, bet nebejuokinga. Jaučiu, kad sėdėdama šalia pensijinio amžiaus šefo, paliečiau idiotišką temą apie pagyvenusius žmones, bet…

- …taip, viskas vyksta per greitai, jie nespėja sugalvoti, kur sukti…

- Nebesusigaudo pensininkai… – (Bet čia jis susivokia, apie ką kalba.) – Bet, brangioji, ar nemanai… ar man tai greitai ims grėsti?

- Hm. Ką jūs. Čia ne apie jus…

- Kol kas dar ne apie mane.

- Ne ne. Ką jūs.

Jis tik šypsosi. Žavus senas draugas.

Daugiau apie amžiaus ir lyties skirtumus su juo nebekalbėsiu.

(Tiesa, tuo metu aš nežinojau, kad po mėnesio iš vienos komandiruotės šefas man parveš dovanų žavingą porcelianinę lėkštutę. Suvenyrą atminčiai. Ant jo bus nupiešta porelė: jauna grakšti bakchantė ir senas barzdotas Dionisas. Nors Dionisas ir atrodys vyresnis, jo kūnas stangrumu nenusileis jokiam jaunuoliui. Nežinau, ar peržengus šeštą dešimtį, vyrų kūnai vis dar atrodo patrauklūs. Tiesą pasakius, visko ir nenoriu sužinoti.)

Manęs laukia vakaras namie, jaukiai įsitaisius lovoje priešais televizorių, su Mikės Pūkuotuko nuotykių knyga rankose.

- Čia tau, kaip zoofilei, – dovanodamas knygą pareiškė buvęs vaikinas.

Na, zoofilė ar ne zoofilė, bet gyvenime, kur tenka konkuruoti su gigantiškom papūgom, geriau būti iš anksto susipažinus su gyvūnijos pasaulio taisyklėmis. Arba įsigyti katiną.

(2005 m.)