Formos žaidimai

Sentimentai

Aš sentimentalus. Aš sentimentalus, nes noriu. Aš sentimentalus, nes noriu gerti. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros nuogos, kuri man kalba. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros nuogos, kuri man kalba: aš ne tavo. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros nuogos, kuri man kalba: aš ne tavo, aš – savo, tu – būk vienas, toks, koks esi – aš sentimentalus.

Šešiakampis

1.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. O Sauliui patinka arbūzai.

2.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Saulius nežino, kas jam patinka, bet tai jau nesvarbu, nes jo išsivesti atėjo mama.

3.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Saulius sako, kad jam irgi patinka D–D–D–Danguolė, bet iš tikrųjų jam patinka Darius.

4.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Saulius pareiškė, kad miegos automobilyje.

5.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. O Sauliui patinka vienatvė.

6.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Net 60% moterų yra įsitikinusios, kad ši grandinė mintija apie seksą, tuo tarpu kai 30% vyrų įsivaizdavo darbo santykius.

7.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Už trijų minučių kompiuteris atjungs gyvybės palaikymo aparatūrą Danguolei.

8.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Trys realybės šou nariai tikina, kad išsigydė nuo depresijos, du pradėjo rašyti eilėraščius, vienas sakosi duše atradęs save.

9.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Viliui ir Aušrai – dzin – vedę jau dvidešimt metų, bet Sauliui su Danguole – viskas prieš akis…

10.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Sauliui patinka nėščios moterys.

11.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Teks oficialiai paskelbti, kad rinkimai nepavyko ir vyks pakartotinis balsavimas.

Artėjant link švyturių

tuomet mano dalimi, t.y. manimi gali tapti daug kas; kavos puodelis; t.y. kava puodelyje, visas puodelis kavos pilnas, kavos, kurią susipyliau sau į skrandį ir dabar tai esu aš, mano teisėta dalis, nesiruošiu atiduoti jos niekam; iškart galvoju apie ją, vos prabundu ir galvoju, kava, kava kava, net ne maistas, net ne šaltas vanduo ant veido odos, net ne tualetas, ne vėsus klozeto žiedas ant mano sėdmenų, ne, kavakavakava, noriu kavos, įsivaizduoju jos kvapą, jaučiu jos kvapą, užuodžiu, haliucinuoju, keliuosi ir viską darau, galvodama apie tai, kad greitai nueisiu virtuvėn ir atsuksiu vakar – ar šįryt vyro – naudotą kavos virimo aparatėlį, juodą ar metalinės spalvos, atsuksiu sunkiai, vos neišsinarindama pirštų, bet saugodamasi, nes po kavos bus ir kitų svarbių darbų, mano diena, mano dienos valandos, visos priklauso man, neparduodu ir neatiduodu jų niekam, tik svajoju, kad kartais jos slinktų lėčiau, lėtai ir maloniai, be skausmo, neišsisuku pirštų, kad būtų skausmo mažiau, kartais apvynioju aparatėlį rankšluosčiu, nelabai švariu, bet tinkamu atsukimui, atsuku, pakišu po šiltojo krano šalta srove, bet užtat ne rudas vanduo, pakišu staigiai, pripilu apatinę dalį, tas vanduo greitai taps rudas nuo kavos pupelių, nuo maltų pupelių, kurias vyras perka iš indų arba kinų, tiesiai nuo prekystalio, europietiška arba itališka espresso, labai tamsiai gruzdinta, nelabai rūgšti, nekarti, jei neužvirinsiu, tai išplaunu kavos gaubtelį, kurį uždedu ant apatinės dalies, virš šalto vandens, kuris truputį prasisunkia viršun, pro mažas skylutes, vėliau jis prasisunks šnypšdamas, virdamas, o kol kas tik truputį drėkina kavos miltelius, kuriuos gelsvu šaukšteliu kraunu iš molinio indo į tą gaubtelį, prikraunu, bet nesuspaudžiu, nesutrombuoju, nes nereikia, kava turi laisvai išbrinkti, atiduoti savo kvapus ir jėgą, kofeinas ta jėga, jeigu jau taip atvirai, tada išplaunu šiltu vandeniu iš šiltojo vandens krano viršutinę aparatėlio dalį, nuvalau pirštu snapelį, nuo vakarykštės – ar šio ryto, vyro – kavos ir užsuku ir uždegu viryklės skylę ir pastatau ant metalinio kryželio, paskirstančio liepsną tolygiau ir neleidžiančio aparatėliui klibėti ant grotelių, ir atsuku liepsną, kad kaitintų smarkiai, kad greičiau užvirtų, ir einu prausti veido šaltu vandeniu ir klausausi, kur laksto katinas su skambučiu ant kaklo, dzindinz dinz dzin dzin, bet jo nesigirdi, o aš žinau, kad privalau stovėti prie kavos aparatėlio, nes kai verdi kažką ant viryklės, turi virti drauge, puode arba kavavirėje, turiu būti pati tenai, viduje, karštyje, nes tai, kas toje kavavirėje, greit taps manimi, bet aš dar taip nemoku, žvėriškos valios pastangomis reiktų stovėti ir nieko neveikti, kada nors išmoksiu, o kol kas – stebėtinai nieko negalvoju, nors gal ir galvoju, gal sapnų draiskanos mano galvoje, haliucinacijos, vizijos, kažkas šiąnakt vyko, kažkas visai malonaus, rodos, buvau ekskursijoje, keliavau kažkur – lėktuvu, traukiniu? bandžiau praeiti pro muitines, bandžiau įeiti ten, kur nepriklausau, o su manimi buvo žmonės, teatro žmonės, muzikos žmonės, štai ir yra turinys kavos aparatėliui, štai ir ryto tema, kol kava ima ūžti, tai tik vanduo, dar ne kava, o dangus darosi elektrinis, bet tai dar ne aušra, tai tik priešaušris, o tada prisuku liepsną, kad tekėtų viršun kava palengva, jei tik spėju prisukti, jei tik nešauna staigiai ir nuožmiai, o randu aparatėlį – taip buvo šįryt – jau piktai šnypščiantį, apatinėje dalyje tik garai, karšti ir besikandžiojantys, kai pilu kavą į karštu vandeniu pašildytą puodelį su m&m’s ir vardu sandra, nes tai, kas puodelyje, tuoj virs manimi, mano rytmečiu, mano plačiai atmerktos akys skaitys angliškai sunkiai suprantamus žodžius, nors šiaip daug kas aišku, ir pavadinimas: link švyturio, link švyturio, viskas leidžiama, tik kalbėk, kalbėk, artėdama link švyturių

Recenzija (skaityti su kaunietišku akcentu)

Norėčiau eiliuoti apie lietuvišką beržą svyruonėlį, bet man ant jo… nestovi? - Eva Angelia Borge, žurnalas „Post Apokalipsė dabar“, nr. 2, pavasaris/vasara

Pradėjau šią recenziją ištrauka iš pačios autorės pasisakymo viename Vilniaus bare (ne rašytnamyje, beje), kai ją dar buvo galima sutikti šiame mieste (praeitų metų rugsėjį Sandra ilgam išvyko). Ši stipri frazė išsprūdo ne dėl to, kad Sandra agresyvi moteris, anaiptol. Tai buvo netiesioginis atsakas į neseniai „Literatūra ar bene“ pasirodžiusią recenziją, kurios autorius (pavardės čia neminėsim) retoriškai paklausė kūrėjos, ar jai neatsibodo būti tokiai „įmantriai“, ar nenorėtų ji būti natūralesnė? Iš josios atsakymo galima numanyti, ką ji galvoja apie tokia recenzijas. Ir iš tiesų, ne kiekvienam suprasti, ką nori pasakyti postapokaliptinis* menininkas.

Aptariamoji – kontroversiškai vertinama kūrėja, kurios tekstų prasmę tegalima atrakinti, pritaikius kai kuriuos jos biografijos faktus. Kitaip liksite su mintimi, kad lėkštas, ultraromantiškas pilstymasis ašaromis ir krauju tėra banalybių banalybė. (Jei jau taip atsitiko, siūlau ir likti su ta nuomone – bent jos iš jūsų niekas neatims.) O tiems, kurie pasirengę susitikti su Sandros kūryba atvira širdimi ir protu, siūlau: pabandykime drauge perskaityti vieną jos eilėraščių, pavadintą „dangui begriaudint (negirdint)“.

Sakoma, tam, kad suprastum kūrinį, reikia atkreipti dėmesį į jo pavadinimą. Kitaip tariant, nepastebėjus pavadinime slypinčios užuominos, gali likti neteisingai supratęs visą veikalą. Arba dar kitaip tariant, kūrėjas, atsainiai ar nesąmoningai užrašęs kūrinio pavadinimą, atima iš jo pusę kainos. Ir galiausiai: kūrėjas, be tam tikrų priežasčių visiškai ignoruojantis kūrinio pavadinimo reiškinį, yra kvailys.

Ką galima suprasti iš eilėraščio pavadinimo? Ar jis intriguoja? Ar jis yra kelrodis? Taip, jis intriguoja, nes (1) tai yra ne vienas, o trys tarpusavyje susieti žodžiai; (2) jie aiškiai nurodo realias veiksmo aplinkybes; (3) jie mums užduoda garsinį toną; (4) taip pat apibrėžia – šviesos/tamsos situaciją, jų santykį; (5) gimdo konfliktą, supriešinimą: begriaudint-negirdint; (6) kelia susidomėjimą ir tris klausimus: kas negirdi? kodėl negirdi? ko negirdi? Taip, jis yra kelrodis. Ieškodami atsakymų į klausimus, važiuojam toliau!

Mus pasitinka pirmoji eilutė (Sandra nerašo didžiųjų raidžių ir nenaudoja jokių skyrybos ženklų, jos vienintelis teksto skirstymas – eilės – rodo jos požiūrį į eiles („jei tai eilės, tai ir rašykime eilėmis, o ne kokiomis tai kitokiomis žodžių sankabomis“ *), jos norą išgryninti daiktus ir reiškinius (o tai jau filosofinis potraukis), matyti viską savo akimis, autentiškai, čia ir dabar, iš naujo. Taigi, pirmoji eilutė mus pasitinka nuotaikos apibrėžimu ir tai: „ašaringa nuotaika“. Žodis „ašaringa“: kuri su ašaromis, verksminga (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas).  „Nuotaika“ – tai pastovi emocinė būsena, veikianti laikyseną (ten pat). Taigi, turime žodžių duetą, nusakantį išeities būseną. Tai eilutė, nestabdanti jokiais skyrybos ženklais ir savo lakoniškumu verčianti mus liuoktelti iškart prie antrosios eilutės. O ten: „rėžiai eilėmis“.

Tik ką aptarėme eiliavimo išteisinimą, o čia jau ir turime „rėžius“. Tai tiek fonetiškai, tiek metaforiškai skausmingas žodis: galime nesunkiai pajausti, kaip raidės „ž“ garsas, pjauna subjekto (o gal mūsų?) odą. Kiek daug asociacijų gali sukelti vienas žodis: pjauti, skersti, skrieti, brėžti, kirsti, trenkti, daužti… O juk rėžti tai ir sakyti tiesiai, atvirai. Nė vienos malonios sąsajos, tik jutimo organų erzinimas, atidalijimas, skausmas. Dabar galime suvokti ir kokį kelią, kokią išeitį pasirenka tas, kurį apniko ašaringa būsena. Tai ne pasyvus mėgavamasis skausmu, o išsiliejimas, skausmo realizacija per eiles, kieno – žodžių ar dar kokių reiškinių – eilės tai bebūtų. (Kiekvienas gali vaizduotis, ką nori: pavyzdžiui aš įsivaizduoju, kad „rėžiai eilėmis“ – tai keturių nagų rėžiai, palikti ant rankos itin skausmingų išgyvenimų procese.)

Bet „už lango tropinė žiema“ – sako Sandra. Ir negali su tuo nesutikti. Retas kuris „berželių svyruonėlių” dainius galėtų įrodyti, kad yra ne taip, kad pasaulis po 2000-ųjų Apokalipsės* nesivysto tam tikra absurdiška (bet drauge ir logiška) linkme, negrįžtamai. Kita vertus, bet kuris toks dainius vengia matyti realybę, kabinasi į berželių šakas, taip jas dar labiau niokodamas, t. y. naikindamas biofaktų likučius. Argi ne absurdiška būtų Sandros amžiuje teberašyti apie kaimo realybę, kurią ji teprisimena iš savo vaikystės gelmių? Vaikas, tik per vasaros atostogas matęs karvę, arklį, kasamą bulvę, stimpančią vištą, sulaukęs septynerių ir jau tokiame amžiuje praradęs galimybę lankytis senelių vienkiemyje, visiškai kitaip žiūri į miestietį katiną: jis žiūri į tą katiną su visu savo prarasto kaimo ilgesiu. Toks vaikas, sulaukęs metų virš trisdešimt, pripažįsta sau, kad didžioji jo egzistencijos dalis pasitinkama ant asfalto, tarp blokinių daugiaaukščių, žiaumojant pesticidų prikimštą maistą ir, deja, neturint kito pasirinkimo. 2007-ieji, vasaris/kovas, lietuviška lietinga žiema (o žiemą tropikuose tiesiog lyja), sklandžiai pereinanti vėl į rudenį, begėdiškai demonstruoja žalios žolės plotus, kurie taip ir nespėjo užmigti įšale. Subjektas, stebintis baisius pasaulio pasikeitimus, kurie keičia ir jį patį, jo nuotaikas, jo viltis, ateitį.

Nenuostabu, kad visa tai – „nesibaigianti melancholija“. Ir čia nebesustosiu prie ryšio tarp globalinio atšilimo ir nuotaikų krizės, kuris ir taip akivaizdus. Bet geriau mesiu žvilgsnį ir susiesiu šią eilutę su paskutiniąja pirmoje strofoje (nes Sandra susieja melancholiją su abiem eilutėm ir jų žymimaisiais elementais). Toji melancholija taip pat – „vardu meilė“. Čia reiktų prisiminti keletą biografinių momentų ir glaudų autorės ryšį su homoseksualumu. Drauge su kultūriniu Lietuvos atšilimu, kuris sekė nepriklausomos respublikos atgimimą, į dienos šviesą susikibę už rankų galėjo išeiti (ar bent svajoti, kad tai įmanoma) žmonės, ligi tol tūnoję kultūriniuose paribiuose, maskavęsi, vaidinę, melavę. Šis procesas itin žadino Sandros smalsumą ir vaizduotę. Neilgai trukus ji buvo supte apsupta netradicinės orientacijos, plataus meninio profilio, šviesaus mąstymo, nesukaustytų akiračių asmenybėmis. Monografijoje „Viena“ („Šviesulių“ leidykla, Kaunas, 2002) šį moters domėjimąsi apibrėžiu, kaip troškimą išsiveržti iš tradicinių pasaulėžiūros rėmų, atverti naujus kūrybinius horizontus, deja, pripažįstant faktą, kad pati autorė nebuvo homoseksuali. Monografijoje cituoju Sandros apgailestavimus: „Kartais jaučiu begalinę nuoskaudą, kad nesu apdovanuota tuo potraukiu tos pačios lyties žmonėms, kokį galiu tik smalsiai stebėti savo draugų rate. Su baltu pavydu galvoju, kad jeigu aš pati būčiau lesbietė – imčiau į rankas vėliavą ir iškelta galva eičiau Gedimino prospektu. Dabar gi tokie mano veiksmai sukeltų pašaipas ir komentarus, neva Sandra gina gėjus, pati saugiai gyvendama vedybinį gyvenimą tradicinės orientacijos, katalikiškomis dorybėmis apsėtoje puritonizmo ir ramybės saloje… Gaila, bet gyvenime nebūna kas, jeigu…“ Tačiau Sandros meilės ryšio suvokimas yra daugiau, aukščiau, plačiau, negu heteroseksualus, link vedybų nukreiptas ryšys. Tai viena. Antra, netgi būdama „gėdingai“ heteroseksuali, ji sugebėjo atrasti savo autentišką pakraipą, skonį, potraukius, nupiešti savotišką meilės paveikslą. Ji nėra abejinga grožiui. Kaip moteris, mylinti vyrus, ji turi nukreipti ieškantį žvilgsnį daug įdėmiau, nes lietuviai vyrai nėra tokie jau ir gražūs. Arba: lietuviai vyrai labiau linkę tobulinti ir savyje akcentuoti ne grožį, o vyrišką grubumą, valdingumą, lytinę potenciją. Tokiai moteriai, kaip Sandra, su josios estetikos pajauta, esant Lietuvoje, teko daryti begalę kompromisų. Taip mes atsiduriame šio eilėraščio situacijoje: meilės melancholija, mylint gražų jaunuolį dėl jojo grožio – kūno. Aukojant kūnui inteligenciją, intelektą, išmintį, dviejų asmenybių sąjungos gimdomus turtus… Apvagiant save.

Dar vienas žvilgsnis į Sandros gyvenimo faktus: nedaug kas žino, kad tas gražus jaunuolis, numanomai sukėlęs tokį jausmų antplūdį, studijavo filosofiją. Tai labai svarbu, nes kitaip net nepaieškotume sąsajų su kai kuriais filosofiniais diskursais (bet mes paieškosime vėliau). Žinant, kad čia įvelta filosofijos studijų tema, nesunkiai galime suvesti, kaip tai susiję su homoseksualumu. Filosofija – Graikija – vyrai ir berniukai. Argi ne akivaizdu, kad lyrinis subjektas (o ir autorė, kaip žinia) nesijaučia moterimi. Turėdama (visomis prasmėmis) berniuką, ji jaučiasi esanti vyras. Tokiu atveju galima ją būtų pavadinti homoseksualu. Žinoma, jei jos lytis de facto nebūtų moteriška… Bet juk niekas netrukdo pažinti šių eilių vyriškos lyties skaitytojui ir – susitapatinti su lyriniu subjektu bei jo būsena. Tai – temos, aplinkybių, problemos universalumo įrodymas.

Išsiaiškinę, kas kieno ir kaip, galime patylėti tuščiame tarpe tarp pirmosios ir antrosios strofos, kurioje mus pasitinka „karšti delnai“. Tai dviejų būtybių kūno dalių sąjunga – niekas nežadėjo, kad tai žmonės, asmenybės, vyras ir moteris! Tačiau jaučiame kūno dalyse slypintį karštį. Galime leisti sau įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis sukilo tas karštis. Ir jau tiksliai žinome, kad visa tai vyko ne dabar, o kažkada (praeityje? ateityje?), t. y. šiaip ar taip, jeigu ne dabar, tai – lyrinio subjekto vaizduotėje. Antroji strofos eilutė įtikina, jog buvome teisūs abejodami, kad tai dviejų žmonių delnai: „niekeno/niekeno“. Drauge „niekeno“ gali tapti „kažkieno“, tavo, mano – tai yra universali formulė, leidžianti įsivaizduoti save tokioje situacijoje. Brūkšnys tarp abiejų žodžių suduria juos kaktomuša – tai nejudanti sąranga, tai dvi priešingos jėgos, tai karas, katastrofa, sustingęs judesio taškas. Tai – du viename.

Tačiau čia pat dar pridedama: „be kraujo“. Taip, nes jis yra gelmėje, jis nėra matomas, jis netrykšta fontanais. Neįvyksta rėžio aktas, atvėrimo operacija. Tai lieka uždaryta odoje, numanoma tik tiems, kurių yra šie delnai. Kova ir skaudinimas vyksta be atviro konflikto – be kraujo praliejimo. Bet toks melas tik skaudesnis, nes tai yra atviros kovos vengimas, „atsisakymas būti“.

Būtis ir nebūtis. Jeigu tai atsisakymas būti, ar tai reiškia sutikimą nebūti? Paprasčiausia būtų tiesiog sekti vektoriaus liniją, kurią brėžia autorė. O linija tiesiasi link būties, esaties, egzistencijos, čia ir dabar. Ir linija yra perbraukta kryžiuku: atsisakymas. Tai ne mirties, tai gyvenimo baimė. Tai dviejų delnų dabarties ir ateities atsižadėjimas. „Amžiams“ – laikui nuo gimimo iki mirties*. Būtent toks yra Sandros meilės ryšio suvokimas: jos manymu, du žmonės, sutikę susirišti, patenka ne į suvaržymų celę, o į begalinės laisvės ir begalinio laiko spiralę – susipažįsta vienas su kitu praeityje, dabartyje, ateityje – laikas išsiplėčia, tampa nebereikšmingas ir neveikslus; subjektai, meilės prieangyje atsisakantys amžių (laiko), atsisako pačios meilės. Ir užtvirtinimas: „amen“ – baigiamasis maldos žodis, ženklinantis ne tik nuorodą į religinę mitologiją (auka, sąjunga, sakramentas), bet ir tiesiog kalbantis senovės hebrajų kalba, kas išvertus būtų: „tebūnie“ ir/ar „tikiu“.

Pastebėsiu, kad tuo ir baigiasi antroji, ilgesnioji strofa. Trečioji strofa turės tokį pat eilučių skaičių ir galime iškart padaryti remarką: abi paskutiniasias eilutes tesudaro trumpi žodžiai „amen“ (antrojoje) ir „ne tau“ (trečiojoje/ paskutinėje). Taigi, turime teiginius: „tebūnie ne tau“ ir/ar „tikiu ne tau“.

Bet grįžkime prie mūsų nuoseklios teksto analizės. Trečioji strofa mums aiškina, ką mes regėjome (skaitėme) iki šiol. Tai buvo „tik tolimas jausmas / kad tu buvai / blankus prisiminimas / bedžiūstanti nuotaika“. Tai palengvėjimas, rezoliucija, susitaikymas su dabartine situacija, grįžimas iš sapno, prisiminimo, skausmingos emocinės būsenos. Tai ašaringos nuotaikos ašarų nušluostymas, tai – liūdnas šypsnys. Ypač gražus yra noras padaryti asociatyvią gramatinę klaidą žodyje „nuotaika“, pakeičiant jį į „nuotaka“, o dar – į „nuotrauka“. Judant toliau ta grandine, prisimename eilėraščio pavadinimą ir griaustinį, kuris yra žaibo palydovas. Tuomet suprantame, kad būtent žaibas švystelėjo, būtent Dangaus Fotografas savo blykste apšvietė kadrą, sukėlusį tokį melancholiškų minčių antplūdį. „Blankus prisiminimas“ – tai prieblandos atitikmuo. Tai – užtemimo, ištinkančio mus po žaibo, fenomenas.

Matome, kaip džiūsta ašara/nuotaika ant lyrinio subjekto skruosto, ir ji yra dedikuojama „ne tau“. Šie du žodžiai daro paradoksaliai dvejopą poveikį. Pirma, iš to suprantame, kad niekas nematė nei ašaros, nei skruosto. Antra, suprantame, kad šio prisiminimo liudininkas esi tik tu. Štai taip finalinė eilutė išriša mįslės keturgyslės mazgą, atsako į klausimą: kam negirdint buvo kalbama? Ogi tau, TAU negirdint.

Kas esi tu, skaitytojau, kritike, studente, kūrėjau, meiluži, drauge, vyre, moterie, savo tėvų vaike?

Į šį klausimą tik tu pats ir gali atsakyti. Pagaliau meno užduotis – ne duoti atsakymus, o kelti klausimus. Tikiu, kad autorė sutiktų su šia (ne mano) mintimi šimtu procentų.

________________________

*išnašų informacija, deja, neišliko

Išnašos

His head disappeared and reappeared.

Ulysses, James Joyce

Jie susitarė telefonu, susitiko.1 Prasidėjo prieššuoliniai pasiruošimai.2 Norėjosi sužinoti, kur baigiasi ar prasideda jos fantazijos ir kasdienybė.3 Jis dėbtelėjo į nieko nesakantį savo moters veidą, paskui įpylė arbatos ir, ištraukęs iš savo puoduko citrinos griežinėlį, atidavė sugyventinei.4 Siūlau miestui savo odą, dulkėms – savo prakaitą, bėgu šalia jo ir jaučiuosi lyg žvėries iškamša ar prikimštas krepšys.5 Apsirijimas tai tiesiog valgymas daugiau nei reikia tavo gyvybės palaikymui.6 Stovime prie parduotuvės ir valgydami spoksome į vitriną.7 Bendrai poezija atrodo bus atsiradusi dėl dviejų priežasčių, ir abi glūdi giliai mūsų prigimtyje.8 Paklydėlė mano sielos daleliūkštė vis dėlto pasivijo mane, niekur neužsimetė.9 Senove neatsikratysime tol, kol vėl netapsime barbarais.10 Tyra ir švelni saulė glosto visus; naujas pasaulis gimsta balandžio akivaizdoje.11 Kiti keleiviai, beje, jau susigrūdo prie durų, ir jis buvo priverstas atsitraukti.12 Jis pasilenkė, pagavo krentančią skrybėlę ir nusišypsojo.13

---

1 Laura Sintija Černiauskaitė „Kaip daromi vaikai“

2 Zigmas Stankus „Kaip tampama albinosais“

3 Valentinas Klimašauskas „Alfavilnius“

4 Algis Kuklys „Diena be citrinos“

5 Alissa Walser „Piešti ir tapyti“

6 Anton Szandor LaVey „The Satanic Bible“

7 Vytautas Bubnys „Arberonas. Maža išpažintis“

8 Aristotelis „Poetika“

9 Jurgis Buitkus „Reanimacija“

10 Jacob Burckhardt „Judgements on History and Historians“

11 Carmina Burana

12 S. D. Chrostowska „Glass“

13 Eduardas Cinzas „Trys liūdesio dienos“

________________________

Žaidimų paaiškinimai:

Sentimentai – žaidimo taisyklė sugalvota mano;

Šešiakampis – pasinaudota vieno literatūros konkurso taisykle;

Artėjant link švyturių – bandymas pagauti akimirką, sąmonės srautas;

Recenzija – mano pačios recenzija apie mano pačios eilėraštį, daryta 2008 m.;

Išnašos – akluoju būdu surinkti sakiniai iš tekstų PDF mano kompiuteryje (kur reikėjo, pati išverčiau iš anglų).