Kaštonai

Artėja žiemos pabaiga. Paukščiai grįžta iš svečiųjų kraštų. Gyvenimas ūmus. Viskas dvigubai. Viskas žydi. Sako, meilė, kuri prasideda žydint kaštonams – amžina.

Norėjau neskausmingai tave pamiršti. Ir tai būtų visai nesunku, tikrai, reikia tik susikaupti ir nieko negalvoti. Taip – ach… ir tuščia galvoje. Taip linksma ir gera, nieko nesopa, tokia visiška laisvė… Nei praeities, nei ateities, nei mažųjų, nei didžiųjų nesusipratimų… Tik vis atsiranda ramybės niokotojų, kurie patys svajoja ir gundo svajoti, prisiminti save. Anuomet. Tada.

Bet juk sakiau, kad baigta? Cunamių sezonas baigėsi.

Tu man per daug primeni visus, kurie esti aplink: giliai ir tik šiek tiek užkabinusius, tuščiomis kišenėmis ir turtingus, pusiau ir visiškai nuogus, sveikus ir sužeistus, sujauktus ir nusistovėjusius, žalius ir pražilusius, neturėjusius moters ir dukart vedusius, patyrusius nuotykių ieškotojus, (ne)žinančius, ko nori, bet mylinčius mane begal, bet mylinčius be galo…

Duok man žinią, kad tai esi tu. Nėra taip jau paprasta: klausk širdies – ji atsakys tau! Širdis nekalba mūsų kalba, ji kalba savąja, kurią teks išmokti suprasti. Širdis nemeluoja? O jeigu meluoja? Vis tiek ji rauda ir skauda, kad pati esu kalta, pati save žeidžiu. Iš tiesų tai nėra lengva – suprasti jos kalbą. Todėl neišgirstu ir netikiu ja, nelaukiu jos paliepimų.

Nesu verta sulaukti, jei nebelaukiu.

Bet tu – tu sujaukei mane vėl, nors ir kaip bandžiau to išvengti. O dabar rašau laiškų laiškams laiškus, kad tik išsipasakočiau, o gal net ir parduočiau tai, kas neparduodama. Tam, kad vėl nekiltų pagunda tikėti.

Nes aš vėl laukiu, ir vėl noriu, ir vėl šypsausi, ir vėl tikiu, kad yra „bus“, ir vėl noriu gyventi, ir vėl nebematau laikrodžių, ir šoku, verkiu, dainuoju, užsikrečiu tiesos ieškojimu ir tiesos sakymu, vėl ieškau žmonių ir nuotykių, vėl tyliai kartoju: „myliu save“.

Parašyk man kažkokį sakinį. Parašyk labai trumpai, net nežinau ką. Bet taip, kad apsiverkčiau ir atsiversčiau. Kad surikčiau. Kad po to jau nieko nežudyčiau. Net jei čia kalbu netikėdama. Neklausyk manęs, visa tai melas ir vėl. Nes jeigu tik suabejoju… tai reiškia, savo laiškus – deginu.

Visi prisiminimai (apie tave) bus taip pat karštai sudeginti, nebent.

Leisk man žinoti, kad tai esi tu. Kitaip neištversiu ir imsiu tave kankinti savo meile. Atsiųsk man žinią sapnų paštu: „esu su tavim“. Užspausk man akis ir burną, prievartauk mylėti tol, kol pamilsiu gyvenimą ir pamiršiu galimybę pabėgti. Mylėk mane, mylėk užsimerkęs, nes ne kūnas su kūnu mylisi, o siela su siela.

Nepyk, kad palikau tave. Kad rašau laiškus, tau nežinant. Kam. Dieve, kuris, turbūt, jeigu esi Danguje – atleisk man. Neabejoju, bet abejoju, ar turiu teisę neabejoti ar abejoti. Žinau, kad žodžiai yra labai stipri banga, kad žodžiai nušluoja visa, kas gyva, todėl reiktų uždrausti žmonėms kelti bangas. Kartais prarandu savo balsą, ir užkimusi įsivaizduoju: esu nebylė, akla, ir vis tiek aplink mane švyti kažkas, kas vadinama gyvenimu. Tik nežinau, kodėl šitas švytėjimas mane kankina. Kodėl kiti būna laimingesni, o aš. Arba – ar?

Vakar namuose, kuriuose buvau pirmą kartą gyvenime, radau lentyną, kurioje visos knygos man buvo pažįstamos. Jos priminė viską, ką iki šiol esu sutikusi ir turėjusi. Galvojusi. Mano lentyna. Labai išsigandau, kad tai ženklas, nors seniai netikiu. Ženklais. Paskui nugirdau, kad tu (taip – tu) esi nuostabus žmogus, ir vėl išsigandau. Nes tu gyveni lyg priekaištas. Nes aš esu palikusioji, ne tu. Laiminga jaučiausi tik dėl to, kad maniau, jog išlaisvinau tave nuo savęs. Bet tik (pasi)aiškinimas ir (pasi)lengvinimas. Tas žinojimas, kad be manęs visiems būtų geriau…

Tuo atveju reikia laikytis idėjos: aukotis visiems. Tikėtis, kad taip būsi reikalingas visiems, tik taip. Kaip seniau apie tai nepagalvojau – šitaip paprasta? O kai tavęs niekam nebereikės, galėsi jaustis kaip visą gyvenimą žaliavęs kaštonas, galėsi nudžiūti, jei iki tol tavęs nebus suėdę (visi) (kiti). Dieve, taip paprasta? Neteisk, nežudyk, nepavydėk, nežinok per daug. Bet aukoti save – galima. Aukoti taip, kad taptum kūno dalimi tiems, kuriems aukojiesi. (Aukoju meilę nemeilei.)

Kur dingo mūsų pokalbiai mintimis? Pokalbiai apie meilę? Mano meile, atiduosiu tau viską, išskyrus savo ištikimybę, kurios neturiu. Mano ištikimybė buvo kaina už mano žinojimą. Mano žinojimas yra mano kaltė. Kodėl taip elgiausi? Jau neprisimenu. Tik žinau, kad degino noras žinoti, ir žinau, kad visi aplinkui gundančiai kalbėjo apie žinojimą, siundė mane ant jo ir šiepės, kai nenorėjau žinoti, kai visiems drąsiai kalbėjau: aiškinau gyvenimą, dar jo nemačiusi.

Nieko dar nepraradusi.

Išmoksiu tai, ko iš manęs nori – meluoti. Tyliai gyventi. Nekęsti ir nekentėti. Žinoti, o ne galvoti. Laikysiu savyje, nes tai mano visata, tai mano turtas. Aukosiuos. Nesvarbu, kad į mano auką nebus atsakyta. Aukos neįvertinimas nesumažina aukos vertės. Ir neatšaukia atlygio už auką pačiam aukotojui (mirties?).

Visi mano mylimieji sužinos apie mano meilę, vos man pamilus. Nieko blogo tame nėra. Nieko blogo nėra – kaip save įtikinti, kad cunamių sezonas baigėsi. Nuo šiol kaštonai žydės du kartus į pavasarį, meilė keis meilę, kad amžinai būtų gyva. Ir aš dėl to nekentėsiu. Na, gal tik truputį, kai krinta žiedai.

„Galbūt kalbėsim ilgai, neskubindami žodžių, panašiai taip, kaip tylima…“
Kalbėsim be garso, drebančiais ženklais baltame lape. Apie tai, kad išdavėm taip lengvai, kad sunku buvo įsivaizduoti tokį lengvumą. Apie tai, kad išsigandau. Kad išsigandai. Kad žaidėme meilę. Išdavėm ją trim tūkstančiais patetiškų žodžių. Kad nuo šiol tegaliu prisiminti: nebetikiu. Nes mane mirtinai išgąsdino mano pačios išdavystė. Ar dar galėsiu kada nors patikėti savimi? Juk tai buvo taip tikra! Ne, būtent – tai atrodė taip tikra! O paskui staiga, beveik akimirksniu, taip greitai, kaip ir buvo patikėta – išnyko. Ir net skausmo nebeliko. Tik buka nuoskauda, kad melas gyvena many ir tavy. Pripažinkime tai? Susitaikykime? Bandykim grįžti kiekvienas į savo narvelį. Niekas niekam neskolingas.

„Daiktus gali pasilikti. Jei jie tavęs neerzina. Daiktų nebranginu.“
Kartais klausau tavo muzikos įrašų. Kai laikydavai mane už rankos, jie kalbėdavo kitaip. Dabar jie tušti kaip piršinės – nebesinori įkišti į jas savo rankų, nebesinori, nes baisu, kad kiekvieno pirštelio viduje išaugę dantukai sukąs ir nebepaleis. Šlykštu, nes ten apsigyveno svetimas kvapas. Tavo vilnonį megztinį atidaviau mamai. Nesakiau, kad jis tavo. Ji išardė ir mezga naują. Sakė, parduos. Šiurkšti, bet tikra jo vilna. Gaila man tos avies, kuri kadaise, atidavusi savo garbanas žmogui, liko nuoga. Ak, taip. Neseniai pamiršau tavo vardą. Juokinga: manęs paklausė, koks tavo vardas, o aš negalėjau atsakyti. Juokinga?

„Tu viską ne taip supratai…“
Supratau, kad mes ruošėmės klauptis. Nesiskirti visą gyvenimą, iki kūnų mirties. Bet jos nesulaukus, mes mirėme vienas kitam. Baigėmės.

„Gerai, kalbėsiu tik už save: tai buvo tikra. Tai, ką išgyvenau, buvo kuo tikriausia. Patikėk.“
Ar įsižeistum, jei pasakyčiau, kad man labiau patinka tavo tėvas nei tu? Padėjau sykį savo kaktą ant tavo kaktos ir giliai trūkčiojau, tada dar nesuprasdama, kuo viskas baigsis, jausdama, kaip lėtai—lėtai—lėtai viskas šliaužia, o man reikia ritmo—ritmo—ritmo!”

„Su šventuoju sniegeliu…“
Mes neprisiminsim vardų, nepažinsime vienas kito gatvėse. Tu būsi toli ir švelnusis. Aš būsiu arti ir šiurkščioji. Tavo tėvas – teisusis (nors tik širdis girdėjo, ką jis pasakė): tokios, kaip aš – ne tau. Tokios moterys sutvertos tokiems, kaip jis. Stipriems, įžūliems, vienišiems. Vienkartiniams. Ar ne verta dėl to nusiminti?

Jei tik bandyčiau ką nors pripažinti – viskas išnyktų. Nežinau, kiek tu pažįsti save, bet aš – o taip, puikiai. Bet vis tiek per mažai, kadangi vis rizikuoju kaskart susidurti skaudžiai kaktomuša su savimi, beveik užsimušti. Beveik esu tikra, kad žinau, ko noriu. (Tu?) Žinau. Man nereikia tavęs. Kaip žiauru tai sakyti tada, kai esi kupinas giliausio švelnumo. Tu esi mano mūza. Rašau tau laiškus, esu sukvailėjusi ir minkšta, rami, nebesijaučiu viena. Ramu, kad yra žmogus, kuris mane šiek tiek pažįsta ir visgi myli.

Nebeklausiu, ar tu mane myli – ir taip aišku, kad ne. Neklausiu, ar būsim kartu, nes ir taip aišku, kad ne. Ir iš esmės, iš esmės, net neturiu ką pasakyti, tik plepu apie tai. Jau nebesinori tyčiotis iš šito, pardavinėti. Kvepia tragedija. Nesąmone. (Žiemos kolekcijos išpardavimu batų parduotuvėje.) Kvepia stebuklu, kurio derėjo vengti. Kurio tikrai nenorėjau, arba norėjau, bet nebeprašiau, arba nebesitikėjau, bet tikėjau, bet nebelaukiau, kuris atėjo ne laiku, per vėlai, per anksti, anachroniškai, sinchroniškai, anarchiškai, iš vidaus… kurio pati nekūriau. Meluoju? Kūriau. Gal.

Gal tik labai būčiau norėjusi, kad išprievartautum, kad trenktum kumščiu per veidą, bet nesijausčiau prievartaujama. Jausčiau dėmesį ir akis lyg peilį, įsmeigtą į savo nugarą. Prašiau to nedaryti. Aišku, be garso prašiau. Be to, visa kita taip pat egzistuoja.

Turėti savo namus, ramybę namuose, knygas lovoje, diržų atpalaidavimą priešais televizorių, pusprotiškai naivius garsų takelius, sunkų kopimą ir retkarčiais įkopimą, gimines ir artimuosius, mūsų nepažįstančius, tik norinčius galvoti apie mus, tik norinčius žinoti mažiau ir mažiau, ir mažiau, (prieš)draugus ar (draug)priešus, aiškius iki skausmo, kurių bėdos rakinėjamos prie vakarienės stalo kaip keptų vištų kakliukai, o telefoniniai pokalbiai su jais užgeriami taure desertinio vyno… Savą tylą turėti (kartais spengiančią, nebeišjungiamą). Retkarčiais išsiburnojus išeiti ir nusišypsojus pareiti. Jei už lango lietuviška dargana – tik svajoti apie išplaukimą lietaus upe apverstame lietsargyje. Tik išnykti iš radaro vidury darbo dienos. Tik įsiveržti į madingų drabužių parduotuvę ir lygiai dvi valandas neleistinai išlaidauti. (Tik nenukirpti kainų ir nesuglamžyti čekių – apsidrausti tam atvejui, jeigu teks grąžinti pyktį atgal į lentynas.) Tik tikėtis, kad jau praėjo painių siužetų laikai, filmai tikrovėje baigėsi, dabar tik išnykusio pasaulio vaizdai 3D kino teatruose. Dabar jau tik vakarai po lempos gaubtu. Tik. Nes. Tik.

Visa tai nublanksta prieš vieną vienintelį žodį (prisilietimą? žvilgsnį? skonį? kvapą?), kurio neįmanoma užčiuopti jutimo organais. Tai nenusakoma. Tai neperkama ir neparduodama, nesuvalgoma ir neišgeriama, neįgyjama ir neišduodama. Šito žodžio abu išvengėme. Tu ir aš.

Viso geriausio tau, kuriuo nesusirgau, bet kuriuo gyvenau. Gražiausių moterų, ištikimiausių draugų, aukščiausių skrydžių ir lengviausių nusileidimų (be jų vis tiek neįmanoma). Mano slapta šypsena skirta tau, gimusiam mano visatoje tik prieš kelis mėnesius, o jau išaugusiam į tokį aukštą medį. Po tavo šakom nedegina saulė, nebyra lietus. Tik žiedai.

„Šiemet pavasaris toks šaltas…“
„Gerai, kad nepražydo medžiai, kai vėl pašalo. Būtų numirę.“
„O praeitą taip ir buvo – medžiai žydėjo du kartus.“
„Ne, negali būti. Viskas buvo kaip visada.“
„Palauk, neprisimeni? Medžiai žydėjo du kartus. Aš tikrai prisimenu. Du kartus viskas žydėjo.“
„Neprisimenu, ne.“
„Gal ne visi medžiai žydėjo. Gal man pasirodė.“
„Gal tik kaštonai.“

2001 m. Vilnius
© Sandra Bernotaitė