Taksi mes nesiliečiame

ŠTAI TAIP GRAŽIAI DERA MANYJE NEAPYKANTA IR MEILĖ. Koks atradimas, ar ne, Vaiva? Panašiai, kaip su moteryste: iki tos pirmosios dienos nepagalvojai, kad pusė žmonijos beveik visą gyvenimą kas mėnesį kenčia nuo to paties, kaip ir tu. Visą gyvenimą. Slapta. Visi tai žino, niekas apie tai nekalba. Ir dar daug naujienų laukia. O, taip, pamiršome tau pasakyti, kad ne tik kraujuosi, bet ir naktimis užsiimsi seksu, svarstysi, ar nenusižudyti, gimdysi skausmuose, priklausysi nuo politinės situacijos, tave gali nužudyti autoavarijoje, tave gali apvogti, išžaginti, sumušti, nužudyti šiaip sau, visi aplink, o ir tu su jais, sirgs, kentės, mirs. Taip taip, tu irgi mirsi, Vaiva. Kada nors.

Kada nors pagausi save neapkenčiančią to, su kuriuo ką tik mylėjaisi. Mylinčią tą, kurio ką tik neapkentei. Laikei už nugaros peilį – į jo taikiai atkištą puokštę. Ir nieko – nenumirsi. Gyvensi toliau. Net nejausi pagiežos sau. Nejausi net jam.

Šįvakar apsirengei gražiausiais drabužiais, net pasidažei lūpas. Ar nežinojai, kad lūpos yra gražiausia, ką turi? Paveldėjai iš motinos – žinai tai.

- Man apsivilkti kostiumą? – rūpinasi Romas.

- Na, galėtum.

- Rimtai? Su kaklaraiščiu?

- Na jau, tiek tai gal ne…

Nemokėčiau užrišti. Į darbą jis eina kostiumuotas retai. Tik sudėtingai politinei situacijai susiklosčius. Taigi kostiumas primena sudėtingas politines situacijas. Gal vestuves (svetimas, visuomet tik svetimas), gal laidotuves (irgi, savaime aišku, tik svetimas). Nieko gero.

Atsistojame greta priešais veidrodį. Sako, negerai yra lyginti savo delnų linijas – likimo takus. Nežinau, kodėl negerai. Ar gerai lygintis priešais veidrodį?

Įsivaizdavau mūsų paveiksliuką: jeigu kas nors dabar nufotografuotų. Tešloka mamytė, skrabalas tėvelis. Ant mamytės skruosto – nupieštas mažas vaikelis, visai kaip Marko Šagalo paveiksle. Tai ne gemalas dar, tai dar tik nuojauta. Tik noras. Neketinantis išsipildyti noras. Noras, nupieštas kiekvienai gyvai, sveikai moteriai ant skruosto…

Tas paveiksliukas turėtų kabėti virš mūsų lovos visą gyvenimą. Sendamas bluktų. Tektų jį retušuoti. Pripiešti ryškesnius ūsus Romui, rausvesnius skruostus Vaivai. Nes dabar netgi ūsų nėra, skruostų nėra. Dvi blankios figūrėlės, sumestos krūvon, sustatytos kaip sušaudymui.

Mus varo į Gražinos gimtadienį. Kas? Pareiga. Vienatvės baimė. Noras visam pasauliui sušukti: taip, o taip, mes vis dar kartu! Ir neketiname skirtis. Kaip tos vargšės įžymybių poros, kurias linksniuoja ant žvilgančių žurnalų viršelių: skyrėsi, neišsiskyrė, bet skirsis, nes skirdavosi, nes skiriasi, dabar jau tikrai, bet ne, nesiskirs, lieka, nes liko, nes liks pastovūs tik viename – nepastovume. Ir ko tie žmonės, tos moterys, ieško viršeliuose? Patvirtinimo, kad įžymybės irgi žmonės, kad jie irgi pykstasi ir taikosi? Kad jų idealiame gyvenime vyksta klaidos? Ne, o ne. Patvirtinimo, kad paprasti žmonės irgi didingi – jie irgi išgyvena dramas. Geba jas kurti, kęsti. Geba slėpti geriau, nei įžymybės.

TAKSI. Mūsų nepažįsta taksistas, nes mes, ačiū Dievui, nežinomi – nuveža tiesiausiu keliu į miesto centrą, netoli mūsų darboviečių. Išleidžia prie restorano, kur jau renkasi tikros žvaigždės.

Mat Gražina ir pati šiek tiek žvaigždė – tokia šešėlinė. Ją pažįsta tie, kam reikia. Bet kai jau susirenka visi į vieną vietą, visi tie “kam reikia”, tai paaiškėja, kad jų labai daug ir kad kai kam gal ir nereikėjo ateiti… Nes geidžiamiausi foto taikiniai priviliojo paparacus…

Gražina, prieš tapdama restorano biznio dalininke, o prieš tai – dalininke restorano šeimininko (karts nuo karto vis dar dalinasi šeimininką su jo žmona – greičiau iš įpročio, nei iš reikalo) – buvo talentinga kino vadybininkė. Skambiau – prodiuserė. Šįvakar netgi rodys jos prodiusuotą kiną. Viskas paruošta: langai užtemdyti, ekranas pakabintas. Kažkur tupi ir laukia darbo video projektorius.

-  Jau nori bėgti iš čia? – sušnabždėjo Gražina man į ausį, kai įteikiau kuklią rožių puokštę ir butelį šampano – o ką daugiau dovanoti moteriai, kuriai trūksta tik vyro ir vaikų?

- Dar pakentėsiu, – atsakiau jai į ausį.

Atsisukau į Romą ir ramiai žiūrėjau, kaip jis sveikina mano geriausią draugę, kuri yra man išdavusį jį kaip nusikaltėlį. Pagavusi išdavystės vietoje. Jis to nežino. Ir nereikia žinoti. Kai Gražina man mirkteli ir atsakau tuo pačiu, tarp mūsų stipriausias moteriškas solidarumas. Ryšys užtvirtintas mirksniais. Turbūt ji, kaip, beje, ir aš pati, nesitikėjo, kad ateisime čia drauge su Romu. Išsiskirsime? Neišsiskirsime? Jei būčiau ne bibliotekininkė, o aktorė, kaip ana besifotografuojanti kampe būtybė, tai gal ir spauda mūsų intrigomis susidomėtų… Bet dabar… Gražina mane nori apsaugoti nuo skausmo. Mes nebesipykstame dėl to, kad ji jaučia pareigą mane informuoti, sakyti tiesą. Myliu ją. Ji yra ne tik mano geriausia draugė – mano žymiausia draugė. Tai šioks toks turtas.

Visai pamiršau, kad egzistuoja pasaulyje toks apsauginis Algis: šįvakar jis nešioja šampano padėkliukus. Pasitempęs toks, aukštas gražuolis. Ant laibo riešo – žibanti sidabro (ar platinos?) grandinėlė. Visai gali būti, kad gavo dovanų iš Gražinos.

- Gražaus vakarėlio, – nusišypsojo Algis man, tik man vienai.

Romas pasižiūrėjo į mane sužavėtas. Tarsi nesitikėjo, kad galiu egzistuoti bent vienam vyrui pasaulyje – be jo.

- Gražinos pasija, – paaiškinau nuobodžiaujančiu veidu. – Pirmas ir paskutinis žmogus, kuris su manimi šįvakar persimetė žodžiu.

- Ką tu, aš su tavimi kalbėsiu ir kalbėsiu! – juokais guodė Romas. – Dėl solenizantės tai nesakau – jai nusimato tikrai margaritiškas vakaras.

Prisimerkiau. Ką jis turi galvoje? Meistro Margaritą. Bulgakovo. Kai ji, avėdama vien aukštakulnius, privalėjo ištverti visos puotos dalyvių bučinius į koją. Numirėlių bučinius. Iki žaizdų. Aš labai gerai suprantu, kaip dėmesys gali žeisti…

Taigi šampanas, baltas vynas, raudonas vynas. Jokių cigarečių – Romas visai pašiurpęs nuo tokio mano elgesio. Alkoholis ir cigaretės taip neramina, kaip migdomieji, o ką padarysi…

Mane ramina tas faktas, kad mes čia su Romu. Ir kad aš jį myliu, ir kad jis mane myli, ir kad naktis prieš akis – ilga.

LAIKAS. Trys sakiniai – trys valandos. Nejaugi nieko negalėjo įvykti per tris valandas? Nieko daugiau? Nieko prasmingesnio? Reikalingesnio kam nors? Trys valandos – trys metai. Trys metai – vienas gyvenimas. Noriu sustabdyti kaip nors. Nesurūkyti savo laiko, kaip extra light cigaretės. Dar neprisidegiau, o tarp pirštų – tik filtras. Ne, rytoj atsisėsiu ir lauksiu ko nors. Kai lauki, laikas išsitempia. Taip, paprasčiausia išvada – laikas elastingas. Gudresnis žodis: reliatyvus.

GIRDŽIU TOKĮ POKALBĮ:

- Man gaila tų žmonių, kurie iš intymių ryšių daro problemą…

- Žmonių ar moterų?

- Žmonių.

- Okei.

- Nes kiek vyrų geidžia ne tik mylėti moterį, bet ir tuščuojau susisaistyti, atsiprašant, sakramentais.

- Santuoka?

- Kaip banalu. Kodėl būtinai reikia tuoktis? Ar neužtenka džiaugtis vienas kitu? Tuokiasi, skiriasi…

- Neklausyk, čia ne apie tave, Gražina. Tu visuomet būsi graži, geidžiama ir nepriklausoma!

Taip kalbėjo vienišai moteriai, kurios žodžiuose vis daugiau klimaksinių balsių ir dvibalsių. Dar po dešimties metų gali likti vieni priebalsiai. Kaip tuomet skambės:

- S lsv, nprklsm mtrs, blt.

Ir karts nuo karto žvilgčioja į mane, tylinčią, nepritariančiai tylinčią. Tik geriu sau ramiai, prisigersiu vynelio ir kibsiu į parankę savo priklausomybei – Romui. Tegul veža mane namo tuo pačiu taksi, kuriuo ir atvežė.

Bet kur tas Romas dingo, įdomu? Išėjau ieškoti jo į kiemą.

Ten stovėjo ir rūkė Algis.

Vienišas, seksualiai išnaudotas Gražinos, Algelis.

- GAL TU ALKANA? – paklausė Algis manęs ir aš susijaudinau.

Kažkaip nei šis nei tas, kai klausia apie alkanumą beveik nepažįstamas vaikinas, ne nuosavas sugyventinis ar meilužis. Be to, alkana, skamba kaip alkana meilės – nes kaip tik apie tai kalbėta, apie tai galvota ką tik. Maisto?

- Na, ten pilnas stalas to gero. Aš jau visai išalkau su kuo nors pasikalbėti. Su kuo nors nelabai žymiu ir nelabai turtingu…

- Cha, tai aš jūsų paslaugoms, – nuspriegė cigaretę į kitą gatvės pusę Algis.

Gatvė siaura, akmenimis grįsta, naktimis ja taksi tevažiuoja. Visas judėjimas vyksta kitoje, statmenoje jai gatvėje. Ten net troleibusai sukiojasi. Policija žviegdama laksto.

Kai taip sako, kad yra mano paslaugoms, kad galėčiau kalbėtis – nebeturiu ką pasakyti. Turbūt taip nesikalbama iš tiesų. Jei kalba krypsta apie kalbėjimąsi, reiškia nėra ką kalbėti. Reiškia tikrai badas.

- Tu turi savo legendą?

- Legendą?

- Na, istoriją, kurią pasakoji kiekvienam savo vaikinui. Kas nors atsitiko tavo motinai ir tavo motinos motinai, o dabar būtinai atsitinka ir tau – pavyzdžiui. Arba vaikystėje tau nenupirko pianino, todėl iki šiol jauti ilgesį tam instrumentui, arba…

- Aha, supratau. Ne, nežinau. Tu – turi?

- Taip, daug istorijų. Galvoju, kuri yra mano svarbiausia. Gal… kai buvau mažas, mane mama palikdavo savo jaunesniajai seseriai. Ji pabūdavo su manimi. Žaisdavo. Skaitydavo. Ji buvo labai graži. Buvo. Neseniai mirė. Krūties vėžys, banalu. Bet, žodžiu, atsisakiusi operacijos, nuo tos banalios ligos mirė. Prieš tris metus. Tais laikais, kai dar nėjau į mokyklą, sugebėjau ją įsimylėti. Toks beveik Edipo kompleksas, bet ne visai…

- Ne ne, nevisai. Teta – tai ne mama, – pasakiau, kad bent kažką pasakyčiau, nes šiaip jau nežinojau, ką su tokiu Algio atvirumu daryti – kaip jį nuryti.

- Aš norėjau, kad ji būtų mano mama. Nežinau, norėjau ir kad kada nors būtų mano žmona. Sakydavau jai: kai užaugsiu, vesiu tave. Būtinai palauk manęs…

Ar galima tokiam vaikinui pridurti: tai va, todėl tau patinka vyresnės moterys! Labai banalu. Norėčiau tikėti, kad ne vien dėl vaikystės traumų Algiui patinka Gražina.

- Kokia buvo jos profesija?

- Aktorė.

- O…

- Nieko ypatingo nesuvaidino. Tiesiog graži moteris. Tai kokia tavo legenda?

- Aš pagalvosiu. Kada nors pasakysiu, kai jau žinosiu… Ko neini vidun?

- Mes su Gražina nelabai… bet sutikau šįvakar padirbėti, dėl pinigų, – paaiškino Algis.

- Na, man nelabai rūpi tai žinoti, – pamelavau. – Pagaliau, nesvarbu…

- Ne, nesvarbu, tikrai. Išvis neaišku, kas svarbu. Gal viskas, gal niekas.

- Kalbi lyg liūdėtum dėl to… Liūdna?

- Normaliai. O reikia vaidinti linksmą? Dirbu čia ir apsauginiu, ir padavėju, ir barmenu – ir visur, išskyrus tuos atvejus, kai kažkam reikia tėkšti į snukį ar bent supurtyti už atlapų, privalau šypsotis. Na, man ne visada linksma. Manau, tai normalu. Tu, beje, irgi liūdna šįvakar. Kai tada susitikom gatvėje, buvai linksmesnė.

- Nejaugi? – (Taip taip, migdomieji mane labai pralinksmindavo…)

- Dirbi bibliotekoje?

- Centrinėje. Lyginėmis dienomis. Užsuk.

- Užsuksiu. Ne, palauk.

Algis išsitraukė mobilų telefoną ir aš padariau tą patį: apsikeitėme telefonų numeriais.

Galvojau: Vaiva, kam tau visa tai? Bet tas proto balsas skambėjo taip tyliai, taip giliai, kad nesivarginau jam atsakinėti. Romas pasirodė iš už gatvės kampo. Turbūt buvo užsukęs į redakciją. Ten kartais iki išnaktų kas nors rašo – bando laiku priduoti spaustuvei numerį.

KEISTAS VYRIŠKIS PRIEINA PRIE MANĘS SUSIPAŽINTI. Turbūt Gražinos buvęs bendradarbis. Toks aukštas, stambus, praplikęs vyras, apsirengęs madingai, šiek tiek per jaunatviškai jo amžiui (bet ką aš žinau). Prisistatė esąs radijo direktorius, pakvietė į bandymus. Kas jam pasakė, kad mano balsas gražus?

Vaiva, ar girdi, kaip skamba tokia mintis: kas jam pasakė, kad mano balsas gražus?

Nagi, turbūt pats išgirdo, ar ne?

Tikiuosi, ne restorano tarpduryje, kur aš ramiai šnekučiavausi su Algiu. Visai nenorėčiau, kad kas nors būtų mūsų klausęs. Ne, ne dėl to, kad būtumę darę kažką neleistino, ne. Tiesiog noriu tas minutes pasilikti sau, mums, ne prašalaičiams, medžiojantiems gražius balsus.

- Jūsų balsas žemas ir sodrus, radijui labai tiktų.

Radijui tikčiau visa – nes ten nereikia būti gražiam. Radijo tamsoje gali būti bet koks, bet kaip apsirengęs. Ar nuogas.

Ir jam daviau savo telefono numerį.

Skambinkite man visi. Tik kažin, ar atsiliepsiu.

TAKSI MES NESILIEČIAME. Pasiremiu patogiai ant galinės sėdynės, Romas sėdi šalia vairuotojo. Tolimas. Beveik piktas. Man beveik pikta. Užsimerkiu. Vieną sekundę – užmiegu. Miegant laikas toks elastingas, kad per sekundę išgyvenu didelį mirties pojūtį. Kaip tai būna? Paprasta. Kaip puikiai prisimenu tą laiką, kai dar nebuvau gimusi, taip pat galiu nujausti laiką, kai manęs nebus. Tą užmigimo, snūdesio sekundę. Ir nieko joje baisaus. Tamsa ir ramybė. Minčių – nei nuodėmių ar kančių, ar baisių paveikslų, ar kraujo fontanų, ar ištįsusių gangrenuotų žarnų – to nebus, tai visai ne pragariška. Tol, kol esu gyva ir tik nujaučiu tą dar neatėjusį, bet jau egzistuojantį laiką, galiu numirti vienai sekundei, tačiau… A! Kaip pavydu mano pačios gyvenimo! Visai nenoriu atiduoti nei sekundės, nenoriu skirtis su realybe, visai nenoriu nežinoti, kas bus toliau, bent jau: kaip vyks mano laidotuvės, koks bus oras, ar anksti šiemet – po laidotuvių – ateis pavasaris, ar graži bus pirmoji perkūnija, ar Romas susiras naują moterį, kokios spalvos bus jos plaukai, kokie bus jo vaikų vardai, ar išdalins kas nors kačiukus, ar katė mama gyvens pas naujus šeimininkus, o gal liks mano bute, pagaliau – o kam gi priklausys mano butas po mano mirties? Ne, negaliu viso to atiduoti. Koks godumas, koks gobšumas, aš įsikibusi į gyvenimą, kaip į taksi sėdynės apmušalą – jis pūkuotas, nudremžtas, tiek daug keleivių jame sėdėjo, bučiavosi, snaudė, rūkė, skubėjo, vėlavo, šiaip ne taip, ramiai ir neramiai keliavo… Namo, namo.

(2010)