Išleidusi Arvydą į budėjimą mieste, dar ant sofos prisnūdau. Pažadino varna. Krankt krankt, kaip iš pragaro. Prabudau ir nebegaliu negalvoti. Mintys sukasi.

Pirmadienis, nedarbo diena. Savaitgalis prasitęsė. Nuo penktadienio vakaro vyrai negali atsigauti, kai kurie negrįžta namo, pas savo įpykusias žmonas, bet vis tiek teks grįžti. Maniškis šiaip ne taip laikėsi iki šeštadienio popietės. Paskui vis tiek susiuostė su svainiu ir „paaiškėjo“, kad jo automobilį reikia taisyti – taigi abu sulindo į garažą, kuris kitame miesto gale, už baltos bažnyčios. Reikia, ir viskas. Tada aš su vaikais nuvažiavau į svečius pas seserį Viliją, paliktą vieną prie naujo spalvoto televizoriaus. Prigaminom maisto. Sulaukėm, kol grįš vyrai. Priputom, net siūlės braškėjo. Pernakvojom. Neišsimiegojau, kaip visada: keturiese ant vienos sofos, skersai… Vaikai miegojo sustumtuose foteliuose. Sekmadienį paršiaušėm namo jau sutemus. Miestas pustuštis, autobusai tušti, drėgna, šaltis. Šiemet per Vėlines jau snigo.

Šįryt pakirdęs Arvydas sublogavo, kosti, karščiuoja, bet buvo pažadėjęs svainiui, kad eis į budėjimą – pabus draugovininkas, gal gaus talonų. Svainiui tai darbo diena: visur milicijos pristatyta. Lyg valdžia bijotų, kad lietuviai surengs koncertą tokią dieną. Kas čia judins subinę! Juolab kad pirmadienis, po ilgojo savaitgalio. Daugelis dar dienos šviesos nemato po tokio užgėrimo. Juk mūsų šalyje laisvai nusipirkti gali tik degtinės, tai ir „išmetė“ daug geros degtinės. Kad Vadui kelelis nedulkėtų į Anapus!

Su užkanda sunkiau. Ketvirtadienį išgirdau, kad maisto parduotuvėje „išmes“ kiaulienos nugarinės. Griebiau abu vaikus ir nubėgau. Pastačiau vyresniąją į vieną eilę, pati su mažuoju ant rankų – į antrą, galvoju, per dvi eiles stovėdami vis tiek ką nors gausim. Kartais moterys pasigaili, su vaiku praleidžia be eilės. Bet kaip kada. Tąkart niekas net nenusišypsojo Vaidukui. Žino, kad vaikai atsinešami tam, kad jų pagailėtų. Bet mėsos reikia visoms. Nemiršti? Pastovėsi.

Stovėjom tik tris valandas, dukros eilė judėjo greičiau, tai kaip kvailė mečiau savąją ir net neužsiėmiau, perbėgau į dukters eilę pirkti. Ir vos tik atėjo mano eilė, pardavėja paskutinius penkis mėsos gabalus ištraukė iš vitrinos ir atvirai perdavė už nugaros stovinčiai parduotuvės valytojai – murzei su auksiniu dančiu – esą buvę užsakyta! Kiaulės bobos. Man liko tik apdrožti šonkauliukai – vis tiek nupirkau, bent kopūstienės išvirsiu. Kitoje eilėje dar penkias minutes po to prekiavo, gal ten būčiau spėjusi ką geresnio nugriebti. Išėjau su vaikais nešina maišeliu kaulų, rydama ašaras. Tik kad mano ašarom vaikai sotūs nebus…

Šeštadienį ir sekmadienį tai skaniai privalgėm pas mano seserį. Jos vyras milicininkas gauna maistą pagal korteles – rūkytų dešrelių, majonezo, žirnelių, visuomet ir man šiek tiek įdeda neštis namo. Tik sako, kad paskutiniu metu ir jiems „užsuko kranelį“ – jau korteles duoda rečiau, tik už nuopelnus, ne taip laisvai. Jeigu milicija nepavalgys, tai visai galas.

Taigi šiandien nedarbo pirmadienis. Dviračių fabrike tyla ir ramybė. Mano staklės buvo apgedusios, kažin, ar spėjo sutaisyti Antanas iki antros pamainos galo? Rytoj sužinosiu.

Būtų smagu, jeigu mokykla šiandien veiktų. Dabar namie nebus ramybės – Rita su Vaiduku cypaus, ausis išūš. Jei neturėčiau vaikų – ne bendrai gyvenime, bet tik šiandien – nesikelčiau iš lovos. Vartyčiaus, kol šonai prakiurtų. Mano seseriai pasisekė – ant galvos tik vyras, jokių vaikų. Ir dar koks vyras – milicininkas – tokį tik ant rankų nešioti. Kam tie vaikai? Kadaise, dar šeimyninio gyvenimo pradžioje, jie prakalbo apie įvaikinimą, lyg ir pradėjo lankytis vaikų namuose… Aš gal ir jaunesnė, bet gyvenime mačiau ne mažiau už seserį – du vaikus pagimdžiau, tai patirties turiu. Sakau, Vilija, net negalvok, net nesvajok! Neturėti vaikų – tai turtas, tai laimė, kuri nusišypso ne kiekvienai. Turi vyrą – beje, tai, kad neturi vaikų yra jo kaltė, jis nevaisingas, nes tarnavo prie Murmansko, nušalo – turi vyrą, kuris myli ir tyli, ir gerai, turėk. Kam tau svetimi vaikai, pamestinukai? Ar tu žinai, iš kur jie išlindę, kokioje lindynėje gimę? Auginti vagis ir žmogžudžius? Aš pati meldžiaus, kad abi dukros gimtų. Arvydas, aišku, džiaugės sūnum. O aš pagimdžiusi Vaiduką nuverkiau posmą. Ne iš skausmo – antrą kartą gimdžiau tai lengvai. Ne, krūtinę spaudė. Kas iš jo išaugs? Juk berniukas. Armija, karai, kalėjimai… Toks jų likimas. Geriau dešimt vaikų pagimdyti, negu gyventi vyro gyvenimą. Arvydui to, aišku, nepasakoju.

Bet laikas keltis. Girdžiu, vaikai krebžda. Rita jau kažką pasakoja Vaidukui. Atsimerkiu. Šiandien už lango, matyt, neprašvis. Antra savaitė apsiniaukę. Jau nudraskyti visų medžių lapai. Rita dar vakar vakare atsinešė į virtuvę savo vadovėlį, o tarp puslapių – geltonas klevo lapas, vienas iš tų, kuriuos surinkom prieš mėnesį parke. Atrodo, kad taip seniai. Pauosčiau tą lapą, tebekvepia bobų vasara. Tik tas kvapas ir liko. Apie vienuoliktą ateis sesuo. Kažką žadėjo atnešti. Kol kas pusryčiams bus gerai ir blynai su uogiene.

Nuo vaikų kambaryje kvepia saldžiai. Tik savi vaikai taip kvepia. Prieš aštuonerius metus, kai dar nenorėjau tekėti už Arvydo, o apie vaikus net galvoti buvo keista, vaikščiojau po miesto centrą ir sutikau bendradarbę, Liucę iš ketvirto cecho. Tą, kuriai prieš metus staklės dešinės rankos pirštus nutraukė. Tada dar abiem sveikom plaštakom stūmė vežimėlį su vaikeliu. Atidengė, parodė. Melsvame vokelyje, melsvi akių vokai. Toks paliegęs, kaip per blokadą. Net susigėdau, kai išgirdau savo balso intonaciją: Koks… gražutis?! Ne, negražesnio kūdikio gyvenime nesu mačiusi, bet argi galima apie tai net užsiminti? O ką labiausiai prisimenu, tai ta smarvė, kuri trenkė į nosį, vos pasilenkus. Vaikiškų riaugalų, iššutimų, amoniako su vos juntamu išmatų… Viešpatie, nejaugi taip dvokia vaikai! Tik po metų, kai pradėjau nešioti Ritą, vaikai staiga pradėjo kvepėti. Man jie pradėjo darytis gražūs. Bet tik tie, kurie turi tėvus. Pamestinukai yra kažkas baisaus, tai nenusakoma.

Taip ir maniau, Rita jau išsitepliojusi skruostus šokoladu – vakar parsinešė iš tetos griliažinių saldainių – keturis. Susitarėm, kad pasitaupys juos, kad valgys vieną per dieną. Abiejų nuomonė sutapo: valgant po vieną per dieną, malonumą pratęsi iki ketvirtadienio. Bet ką aš matau pirmadienio ryte? Ant stalo ištiesinti keturi saldainių popierėliai. Ir jau rankose turi tą savo „sekretų“ sąsiuvinį, kuriame laiko visokias gražias iškarpas, saldainių popieriukus. Paskui su mergaitėmis mokykloje keičiasi. Šiukšlių kolekcionierės.

Prisivalgė šokolado, aišku, bus apetitą praradusi. Vadinasi, blynus valgysim mes su Vaiduku? Tai kad jam tik košytės reikia…

Vaidukas guguoja savo lovelėje, už grotelių. Ramus vaikas. Rita tokia nebuvo. Rita nuo pat kūdikystės užsispyrusi, rėksnė, reikalauja dėmesio. Vaidukas tūno lovelėje ir šypsosi, rodydamas keturis naujus dantukus. Balsą jis turi stiprų, viskas gerai. Bet neūbauja kas minutę, neprašo krūties. Šiaip ar taip, jos negautų. Mano krūtys, nors atrodo pritvinkusios, pieno vaikams neduoda. Pradžioje bandžiau nutraukti, bet su antru vaiku net ir tiek nežaidžiau – nieko nebus. Aš neturiu pieno.

Apsitvarkiusi su vaikais, nusprendžiau nekepti blynų. Užsitepiau ant batono sviesto, užsibarsčiau cukraus – delikatesas. Net Rita pamačiusi paprašė kąsnelio.

Įjungiau VEF’ą. Vien gedulingi maršai. Vis tiek palikau, tegul groja. Antraip visiška tyla, tuštuma. Atrodo, kad miestą paliko žmonės. Atrodo, visus išvežė. Vienas maršas man labai patinka: toks lyriškas, tik šiek tiek liūdnas. Kai jį girdžiu, įsivaizduoju vienu spinduliu apšviestą ledo aikštę, save dar liekną ant pačiūžų… Pačiūžų niekada gyvenime neturėjau, bet svajojau turėti. Kur ten kaime pačiūžos! Dremždavom batų padus ant prūdelio ledo, kai gerai užšaldavo. Mamelė nemėgdavo matyti taip darančių. Sesuo Vilija buvo gudresnė, užmačiusi sprukdavo į krūmus. O mane žioplę mamelė pagaudavo ir lupdavo.

Kaip bežiūrėtum, dviem mergaitėm geriau augti, nei mergaitei ir berniukui. Daugiau bendrų dalykų, daugiau supratimo, drabužėliai tinka abiems. Tik tiek gerai, kad už kelių metų iškeis mūsų butą į trijų kambarių. Iš vieno – į trijų. Štai antrojo vaiko – sūnaus – nauda. Dukroms skirtų tik dviejų kambarių butą. Atseit mergaitės gali grūstis viename, o mergaitei su berniuku augant reikia turėti po atskirą kambarį, štai taip.

Kažkas paklebino lauko durų rankeną. Taip daro tik savi: ne skambina, ne beldžia, o klebina. Sesuo žino, kad neatidarysiu durų, jei skambins. Stebiuosi, kad neišgirdau jos žingsnių kieme. Iš antro aukšto viskas gerai matosi ir girdisi – dažnai už gėlių vazonų seku įvykius, matau, kas atėjo, kas išėjo, ką išvežė, ką parvežė. Visada mūsų pusėje gyvenantys pirmieji sužino, kas gimė – berniukas ar mergaitė. Mėlynas ar raudonas kaspinėlis ant kūdikio vokelio? Pirmieji pastebime ir eglišakius ant tako, jei kas nors iš kaimynų miršta.

Vilija vėl atnešė maisto. Suvaidinau įsižeidusią: kam neša maistą, tarsi būtume ubagai! Bet tik suvaidinau, tik šiaip, kad negalvotų, jog esame ubagai, nors tokie iš tiesų ir esame. Mano Arvydas toks žioplelis. Pinigai nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. O lyg ir darbštus. Kai suimu į nagus, tai ir negeria kokį mėnesį. Jei spėju po algos atimti visus pinigus, tai ir pasitaupom. Maisto gavyba – mano sritis, kuri man nesiseka. Bet tai ne mano kaltė. Tiesiog tam, kad tarybų šalyje būtum sočiai ir skaniai pavalgęs, turi būti ne tik geras prekių medžiotojas. Reikia pažinčių, privalai pirkti per „antras duris“. O tam, kad „susipažintum“, reikia kažkuo keistis. Kuo aš galiu keistis, dirbdama dviračių gamykloje? Kam labai jau reikia mano išvogto dviračio vairo ar padangos? Turiu minčių mesti gamyklą ir įsidarbinti valytoja mūsų maisto parduotuvėje – ir namai arti, ir darbas ne sunkesnis nei dabartinis. Tik tiek, kad nuo ryto iki vakaro tektų kaip kokiai juodnugarei slankioti su tamsiai mėlynu chalatu, gremžti nuo grindų valkatų spjaudalus ir rinkti nuorūkas. Nuo tokio darbo rankų oda sudiržta per kelias valandas. Ir atlyginimas daug mažesnis. Bet – visi skaniausi mėsos gabaliukai būtų mūsų.

Šiandien kepsim sesers atneštą vištą. Sutariam, kad jau dabar ištrinsim ją druska, kmynais ir česnaku, o paskui eisim žiūrėti programos. Po laidotuvių ceremonijos pašausim kepti. Vištos kojytės rausvos, papilvė net geltona nuo taukų, ak – tai ne tos pamėlusios konclagerio dvėsnos, kurias gaunu išstovėjusi su dviem vaikais penkias valandas eilėse… Dar apsvilinau rubuilę virš ugnies – užkvipo degintom padaigom visa virtuvė, visas butas ir turbūt laiptinė. Man taip skaniai kvepia – primena kaimą, tėviškę, dar apyjaunę mūsų mamelę, besisukančią su ką tik nupešta višta prie krosnies…

Dvyliktą valandą įjungėm transliaciją iš Raudonosios aikštės. Kadangi mūsų televizorius nespalvotas, tai net nežinau, ar ta aikštė raudona, ar tik pilka, kaip dabar atrodo. Sunku įsivaizduoti spalvas, kai jų akis nemato. Spalvų ne taip jau mūsų gyvenime ir daug: mūsų drabužiai jau nauji atrodo kaip nublukę (gamyklose dažus išvagia), namie prietema, nes elektrą taupom, tai vėlgi pilka, o už lango smūkso pilkas vėlyvas ruduo… Tik raudonos vėliavos su juodais kaspinais prie kiekvieno pilkšvų plytų namo – tik tokia spalva.

Kaip visada, daviau seseriai persivilkti naminį chalatą. Kad jaustųsi patogiai, kad nesusiteptų savo importinių drabužių. Įdaviau ir šlepetes, nes grindys šaltos. Kilimo neturime. Bet greit turėsim – Arvydas iš gamyklos parsinešė taloną. Dabar tereikia užgirsti, kada baldų parduotuvėje bus kilimų – lėksim, stosim į eilę, per kelias paras gal ir gausim.

Maskvoje oras toks pat, kaip ir Šiauliuose. Tik virš mūsų stogų lyg ir lynoti susiruošė. Sesuo sako, kad kieme ne taip jau tamsu kaip namuose. Saulės šviesa – nes saulė visgi yra ten kažkur danguje, už storos debesų antklodės – išsisklaido, bet akys bijo. Aš galvoju, kad mes tokie jau kurmiai, jog tamsoje ir matome geriausiai. Šviesos greit išvis pradėsim bijoti. Jau dabar kai kas gavo importinius juodus akinius ir nešioja reikia nereikia, tarsi nenorėtų matyti saulės. Vaizduoja užsieniečius. Kartais galvoju: kam juodi akiniai kapitalistams? Nes, pavyzdžiui, amerikonai tai neina į gatvę be juodų akinių – visi juos turi. Jei tikrai, kaip pasakoja, ten kiekvienoje parduotuvėje lentynos nuo prekių lūžta ir viskas įvyniota į spalvingus popierėlius, tai aš nenorėčiau juodų akinių. Man duokite spalvų, kuo daugiau!

Susiraitėm abi su sese ant sofos. Rita atsinešė savo vadovėlį – jai per maža žiūrėti televizorių, tai dar kankins tetą klausimais apie gyvenimą. Rita jau neblogai supranta rusų. Išmoko savaime – juk tik vienas TV kanalas lietuviškas, o rusiški netgi trys. Dauguma multfilmų rusiški. Štai ir turime septynerių metų „menia zavut Rita“, nors dar tik du su puse mėnesio eina į mokyklą. Aš rusiškai suprantu, o pasakyti galiu tik pagrindines frazes. Bet man daug ir nereikia. Visi vietiniai rusai puikiai supranta lietuviškai, tik maivosi. Jeigu gamykloje reikia su kuria ruse kalbėtis, tai kalbamės dviem kalbom: abi savom. Ir susišnekam.

Raudonosios aikštės asfaltas drėgnas. Arba lijo, arba nuplovė. Nenustebčiau. Žmonių prisirinkę – didžiulė pelkė. Įvairaus atspalvio pilka. Ne tik dėl to, kad televizorius nespalvotas. Tarybiniai žmonės rengiasi santūriai, todėl. Jau sako, kad baigėsi atsisveikinimas su Vadu. O tai kelias dienas eilė kaip prie baldų parduotuvės. Visiems reikėjo į lavoną pažiūrėt. Ir ką ten pamatysi? Ko nematai per televizorių? Operatorius parodys: ant pakylos, apkrautas gėlių ir eglišakių vainikais guli „papunis“. Atrodo ne prasčiau nei gyvas, nes gyvas jau kelis metus atrodė kaip lavonas. Jau net liežuvio neapvertė, lyg liežuvis būtų pirmas atsisakęs gyventi. Malė malė apatiniu žandikauliu. Rankos drebėjo. Kam taip seną žmogų kankint? Leiskit gražiai karšintis. Ne, kelia ant pjedestalo, duoda į rankas popierių, garsiai skaityk! Mano Arvydas tai spėjo, kad senis nuolat girtas. Rusai juk negali be „vodkės“. Pagal mano vyrą būtų taip: kuo aukštesniame poste, tuo mažiau dirbt, daugiau gert. Jei draugą Arvydą paskirtų Tarybų Sąjungos Pirmininku, tai jis būtų visų sugėrovas. Ilgai negyventų. Bet kai jau jį pašarvotų, aš neičiau žiūrėti. Tegul net gražiausiai užgrimuoja!

Pasiunčiau dukrą pagarsinti televizoriaus – ji mūsų namuose televizoriaus valdytoja, mygtukų specialistė – tai vaikas ir liko klūpėti priešais. Tikras angelėlis. Tik paprašiau, kad nerodytų pirštu į Vadą. Ne dėl to, kad kas įsižeis. Tiesiog ekranas įelektrintas, spragsi, dar nutrenks elektra. Štai jau ir karstą išnešė. Kareiviai neša ant pečių. O gražūs tokie, rinktinė kuopa. Už jų eina kelios eilės, kiekvienas su šautuvu prie peties. Rankos ore sustingusios kaip per dailųjį čiuožimą. Kojas su kiekvienu žingsniu iškelia aukštai, tiesiai – pėdos patemptos. Užlaiko taip, jog atrodo, kad asfaltu net ir nežengia – sklendžia. Ir vėl groja mano mėgstamą maršą – gyvas orkestras specialioje juodais kaspinais atskirtoje aikštėje.

Kažkodėl papasakojau sesei savo vaikystės svajonę apie pačiūžas. Sesuo sako, kad visų pirma man reiktų numesti tuos dvidešimt kilogramų, kuriuos užsidirbau dar nešiodama Ritą. Teisybė. Ne, neteisybė! Tai ne mano kaltė, kad svoris užkibo ir nesiruošia kristi. Aš gi tiek nedaug valgau… Nes nėra ką.

Rita neatsiklaususi perjungia kanalą. Visur rodo tą patį. Tik per lietuvišką komentuoja lietuviškai. Vis geriau. Nors sako tą patį, ką ir rusai. Visa šalis gedi, už kelių minučių bus sirenos – vietoj tylos minutės, kaip būna laidojant paprastus mirtinguosius.

Dar pasakojo kažką apie Leniną. Raudonojoje aikštėje yra tas garsusis mauzoliejus – prielipas prie didžiosios karpytos sienos. Valentina iš mano cecho buvo ten nuvažiavus. Sakė, kiekvieną dieną reikia stovėti eilėje, kad ten patektum. O kaip pats Leninas laikosi? Miręs kaip miręs. Tik jau tiek išbalzamuotas ir nugrimuotas, kad neatrodo, jog sujudės, prisikels. Aš jai galiu pasakyti, kad nė vienas numirėlis jiems neprisikels – komunistai netiki pomirtiniu gyvenimu.

Už tų dailiai kilnojančių kojas kareivių eina eilės su pilkom pagalvėlėm priešais save. Komentatorius sako, kad pagalvėlės – raudono šilko. Jei sako, tai gal taip ir yra. Ant šilko prisegiota medalių. Tų pagalvėlių ne dvi ir ne keturios, kaip mūsų tėtušio, amžiną atilsį. Bet mes gi žinom, kad vienas medalis nelygu vienam didvyriškam poelgiui. Mūsų tėtušį štai per pirmus tris kariavimo mėnesius sužeidė į petį. Už tai jis gavo vieną medalį. Paskui antrą – už tai, kad gyvas grįžo namo. Paskui dar vieną – už tai, kad gavo du medalius ir vis dar gyvas. Paskui beveik kasmet dar po vieną už tą patį. Per likusį gyvenimo laiką susikaupė virš dvidešimties medalių už tai, kad gyveno. Jo žmona, mūsų mamelė, negavo nė vieno medalio, nors jai buvo ne ką lengviau: juk išleidusi tėtušį į karą iš tų nervų persileido…

Už medalių eina vainikų nešėjai. Šimtai, tūkstančiai vainikų. Eglynai nugenėti, gėlynai išpešioti. Šiandien visa Maskva kvepia eglišakiais. Brežnevui paskyrė vietą prie sienos, šalia kitų vadų. Parodė duobę – gili, dugno nesimato. Nuleis jį ant storų diržų. Gražūs stiprūs kareiviai išbalusiais veidais. Kaip jie taip surepetavę viską – kaip ir žadėta, lygiai be penkiolikos pirmą valandą karstą leido į duobės dugną. Dunkst. Įmetė. Mes su sese susižvalgėm ir tik vos vos šyptelėjom. Salvės kažkur toli, Maskvoje. Parodė dangų virš Raudonosios aikštės – šiek tiek praplyšę debesys, bet saulės vis tiek nebus nei šiandien, nei rytoj.

Jie įmetė Brežnevą į duobę, tarė dukra. Ša, subariau. Vaikas nuėjo prie lango ir įkišo snapą į dieninę užuolaidą, visai susivyniojo…

Mes ne kokie veikėjai, mes tik eiliniai gamyklų darbuotojai, bet ir mums yra užvestos KGB bylos. Tik blakės mūsų namie – ne mechaniniai pasiklausymo aparatai, o tikros, gyvos, geria kraują naktį, išropojusios iš senų čiužinių, randame po dvi skylutes ant vaikų odelės, randam ant vienas kito nugaros ir žinom, kad vėl laikas įpurkšti nuodų. Laimei, nesame tokie svarbūs, ne kokie disidentai, niekas nesiklauso mūsų dūsavimų, mūsų pašnekesių, spėlionių, sapalionių apie tai, ar įmetė Brežnevą į kapo duobę, ar tik mandagiai, pagarbiai įklojo.

Suriko pirmoji sirena. Dviračių gamyklos, arčiausiai. Pirmoji, nes didžiausia ir beveik pačiam miesto centre. Netgi įtariu, kuris elektrikas šiandien budėjo, kuris paspaudė raudoną mygtuką. Suriko kita sirena, dar kita. Visos Šiaulių miesto sirenos. Per nugarą šiurpas nuėjo. Rita pagarsino televizorių ir pareiškė, kad Maskvoje irgi cypia. Vaidukas lovelėje ėmė klykti. Kiek dar vaikų klykia savo lovelėse, nesuprasdami kas darosi?

Vienoj vietoj man tas Brežnevas ir tos laidotuvės, reikia raminti vaiką, akys ėmė ašaroti. Viena minutė trunka taip ilgai… Kauksmas kaip per karą. Norisi susirinkti svarbiausius daiktus, susivystyti į vilnones antklodes abu vaikus, griebti žalią vištą ir nerti į rūsį prie kompotų lentynų, bulvių maišų. Išlaukti, kol viskas baigsis. Kažkur kitame miesto gale sirenų klausosi mūsų vyrai – milicininkas ir draugovininkas. Geriau jau būtų likę namie, būtų ramiau, kai visi namie…

Tada stojo tyla. Tylos minutė. Savaiminė, nes lygiai minutę pasaulis negalėjo atsitokėti nuo triukšmo. Taip tylu, kad net kvėptelėti baugu.

Ir staiga už lango tokiu drebančiu balsu kad užkranks: „Kar karrra ahaha! Kara karrrahaha!“ Per švino spalvos dangų vasnojo sena juoda varna ir šaipėsi iš visų ceremonijų. Pasaulio pabaiga! Mes su Vilija ir Rita susižvalgėm, mūsų akys pradėjo juoktis. Pirmiausia akys, o paskui ir pilvas. Rankos, kojos, viskas kretėjo iš juoko. Kvatojome susirietusios, bet be garso, taip mėšlungiškai, taip paniekinamai, bet slapta, kad niekas negalėtų apkaltinti nepagarba Vadui!

Jaučiau, kad tuojau apsišlapinsiu. Nušliuožiau nuo sofos ir sukryžiavau po savimi kojas, tvirtai susiėmiau. Ša, pasakiau, Vilija, liaukis, Rita, tylėkim! Bet sunku buvo sustoti. Net Vaidukas lovelėje prisidėjo savuoju gugu gugu…

O varna skrido tolyn, į mūsų miesto centrą, kur greičiausiai į dangų žiūrėjo ir be garso juokėsi mūsų vyrai, ir ne tik mūsų, ir visų kitų vyrai. Juokui didelių priežasčių dar nebuvo. Nebuvo tikrų, žinomų, apčiuopiamų, galimų nupasakoti priežasčių. Vado laidotuvės. Dar vieno Vado, ištisoje vadų laidotuvių virtinėje. Galbūt mes tikėjomės, kad tokių laidotuvių daugės? Ir tokių šaipūnių varnų dar išgirsim? Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Juokiasi tas, kuris lieka gyvas. Bet dabar – ša! Šiandienai pakaks, nevalia per daug juoktis, ša! Dukra nustebusi klausia, kodėl aš tildau.

Todėl, kad mirė senas žmogus. Reikia gerbti mirusįjį.

Tai kodėl jį įmetė į duobę?

Neįmetė, gražiai įdėjo. Tai patrankos trenkė, ne karstas, taip tik pasirodė. Ar nori keptos vištytės?

Nenoriu!

Už valandos skaniai pavalgysim. Tu gausi abu sparnelius, mes su teta griebsim kojytes, o visa kita – kūną, kaklą ir riebią uodegą – paliksim tėčiui ir dėdei.

Teta, o kada jūs pirksit vaikutį?

Mes nepirksim…

Neturit pinigučių?

Pinigučių mes turim… Kai priėjo mūsų eilė, vaikučiai baigėsi.

Užteks, Rita, eik dabar ir nupiešk broliukui varną, kuri juokėsi. Mes su teta pabūsim virtuvėj, nelandžiok pas mus.

Dieve, kaip gražu, tokios laidotuvės, braukia ašarą sesuo.

Novelė publikuota „Literatūroje ir mene“, 2011-12-16, Nr. 3358 (nuoroda)

1.

sapne pajutau orgazmą

nuo sapno bekūnio per protą

savaip priderintą gryną

asmeninį heroiną

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

i had an orgasm in my sleep

from a bodyless dream to my mind

conformed and pure

personal heroin

2.

mintis tik lyžtelėjo ir dingo

už storų sąmonės lūpų

bedugnėje pasąmonės burnoje

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

a thought just licked me and disappeared

behind the fat lips of consciousness

in the bottomless mouth of the subconscious

3.

atrodo

niekada neturėsiu namų

atrodo

visi prieš mane

atrodo

kad aš dramblys

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

it seems like

i’ll never have a home

like

everyone’s ahead of me

like

i’m an elephant

4.

kraujas ant jūsų

jūsų kraujas ant mūsų

mūsų kraujas ant jūsų

mano ir tavo

ant tavęs maniškis

ant manęs taviškis

kraujas ant ko

iš ko tas kraujas

kodėl iš kūno

kodėl negalėtų likti

kur buvęs?

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

blood on you

your blood on us

our blood on you

mine and yours

mine on you

and yours on me

blood on who

who’s blood is it

why’s it from the body

why couldn’t it stay

where it was?

5.

nevirk ožiuko

jo motinos piene

kodėl tik ožiuko

o kitus – galima?

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

don’t boil the little goat

in it’s mother’s milk

why just the little goat

is it alright for others?

6.

nukirsk jam ranką

užmėtyk akmenimis

neparodyk gailesčio

neparodyk ir

nesigailėk

nukirstos galūnės

sutraiškytos galvos

išdurtos akys

išrauti liežuviai

akmenys krūtinėse

taip mūsų tauta

atsikrato blogio

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

cut off his hand

stone him

show no mercy

hide it and

don’t repent

chopped off extremities

heads crushed

eyes poked out

pulled out tongues

chests full of stones

that’s how our people

get rid of evil

7.

pasaulyje

kas 40 sekundžių žmogus

atima sau gyvybę

štai vienas

du trys keturi penki šeši

septyni aštuoni devyni

dešimt vienuolika dvylika

trylika keturiolika penkiolika

šešiolika septyniolika aštuoniolika

devyniolika dvidešimt

dvidešimt vienas dvidešimt du

dvidešimt trys

dvidešimt

keturi penki šeši septyni aštuoni

devyni trisdešimt vienas du

trys keturi penki šeši sep–

tyni aštuoni devyni

dar vienas

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

in the world

every 40 seconds someone

takes their own life

there’s one

two three four five six

seven eight nine

ten eleven twelve

thirteen fourteen fifteen

sixteen seventeen eighteen

nineteen twenty

twenty one twenty two

twenty three

twenty

four five six seven eight

nine thirty one two

three four five six sev–

en eight nine

there’s another

*

Sandra Bernotaite: writer, Lithuanian, lives in Australia.

- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -

Albina Strunga: translator, Australian, lives in Lithuania.

(2011)

Sentimentai

Aš sentimentalus. Aš sentimentalus, nes noriu. Aš sentimentalus, nes noriu gerti. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros nuogos, kuri man kalba. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros nuogos, kuri man kalba: aš ne tavo. Aš sentimentalus, nes noriu gerti nektarą savo išgyvenimų girtų, nakties, kurios tu neprisimeni, tik aš rašau vėsiu pirštu ant tavo nugaros nuogos, kuri man kalba: aš ne tavo, aš – savo, tu – būk vienas, toks, koks esi – aš sentimentalus.

Šešiakampis

1.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. O Sauliui patinka arbūzai.

2.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Saulius nežino, kas jam patinka, bet tai jau nesvarbu, nes jo išsivesti atėjo mama.

3.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Saulius sako, kad jam irgi patinka D–D–D–Danguolė, bet iš tikrųjų jam patinka Darius.

4.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Saulius pareiškė, kad miegos automobilyje.

5.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. O Sauliui patinka vienatvė.

6.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Net 60% moterų yra įsitikinusios, kad ši grandinė mintija apie seksą, tuo tarpu kai 30% vyrų įsivaizdavo darbo santykius.

7.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Už trijų minučių kompiuteris atjungs gyvybės palaikymo aparatūrą Danguolei.

8.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Trys realybės šou nariai tikina, kad išsigydė nuo depresijos, du pradėjo rašyti eilėraščius, vienas sakosi duše atradęs save.

9.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Viliui ir Aušrai – dzin – vedę jau dvidešimt metų, bet Sauliui su Danguole – viskas prieš akis…

10.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Sauliui patinka nėščios moterys.

11.

Viliui patinka Danguolė. Danguolei patinka Darius. Dariui patinka Vytas. Vytui patinka Aušra. Aušrai patinka Saulius. Teks oficialiai paskelbti, kad rinkimai nepavyko ir vyks pakartotinis balsavimas.

Artėjant link švyturių

tuomet mano dalimi, t.y. manimi gali tapti daug kas; kavos puodelis; t.y. kava puodelyje, visas puodelis kavos pilnas, kavos, kurią susipyliau sau į skrandį ir dabar tai esu aš, mano teisėta dalis, nesiruošiu atiduoti jos niekam; iškart galvoju apie ją, vos prabundu ir galvoju, kava, kava kava, net ne maistas, net ne šaltas vanduo ant veido odos, net ne tualetas, ne vėsus klozeto žiedas ant mano sėdmenų, ne, kavakavakava, noriu kavos, įsivaizduoju jos kvapą, jaučiu jos kvapą, užuodžiu, haliucinuoju, keliuosi ir viską darau, galvodama apie tai, kad greitai nueisiu virtuvėn ir atsuksiu vakar – ar šįryt vyro – naudotą kavos virimo aparatėlį, juodą ar metalinės spalvos, atsuksiu sunkiai, vos neišsinarindama pirštų, bet saugodamasi, nes po kavos bus ir kitų svarbių darbų, mano diena, mano dienos valandos, visos priklauso man, neparduodu ir neatiduodu jų niekam, tik svajoju, kad kartais jos slinktų lėčiau, lėtai ir maloniai, be skausmo, neišsisuku pirštų, kad būtų skausmo mažiau, kartais apvynioju aparatėlį rankšluosčiu, nelabai švariu, bet tinkamu atsukimui, atsuku, pakišu po šiltojo krano šalta srove, bet užtat ne rudas vanduo, pakišu staigiai, pripilu apatinę dalį, tas vanduo greitai taps rudas nuo kavos pupelių, nuo maltų pupelių, kurias vyras perka iš indų arba kinų, tiesiai nuo prekystalio, europietiška arba itališka espresso, labai tamsiai gruzdinta, nelabai rūgšti, nekarti, jei neužvirinsiu, tai išplaunu kavos gaubtelį, kurį uždedu ant apatinės dalies, virš šalto vandens, kuris truputį prasisunkia viršun, pro mažas skylutes, vėliau jis prasisunks šnypšdamas, virdamas, o kol kas tik truputį drėkina kavos miltelius, kuriuos gelsvu šaukšteliu kraunu iš molinio indo į tą gaubtelį, prikraunu, bet nesuspaudžiu, nesutrombuoju, nes nereikia, kava turi laisvai išbrinkti, atiduoti savo kvapus ir jėgą, kofeinas ta jėga, jeigu jau taip atvirai, tada išplaunu šiltu vandeniu iš šiltojo vandens krano viršutinę aparatėlio dalį, nuvalau pirštu snapelį, nuo vakarykštės – ar šio ryto, vyro – kavos ir užsuku ir uždegu viryklės skylę ir pastatau ant metalinio kryželio, paskirstančio liepsną tolygiau ir neleidžiančio aparatėliui klibėti ant grotelių, ir atsuku liepsną, kad kaitintų smarkiai, kad greičiau užvirtų, ir einu prausti veido šaltu vandeniu ir klausausi, kur laksto katinas su skambučiu ant kaklo, dzindinz dinz dzin dzin, bet jo nesigirdi, o aš žinau, kad privalau stovėti prie kavos aparatėlio, nes kai verdi kažką ant viryklės, turi virti drauge, puode arba kavavirėje, turiu būti pati tenai, viduje, karštyje, nes tai, kas toje kavavirėje, greit taps manimi, bet aš dar taip nemoku, žvėriškos valios pastangomis reiktų stovėti ir nieko neveikti, kada nors išmoksiu, o kol kas – stebėtinai nieko negalvoju, nors gal ir galvoju, gal sapnų draiskanos mano galvoje, haliucinacijos, vizijos, kažkas šiąnakt vyko, kažkas visai malonaus, rodos, buvau ekskursijoje, keliavau kažkur – lėktuvu, traukiniu? bandžiau praeiti pro muitines, bandžiau įeiti ten, kur nepriklausau, o su manimi buvo žmonės, teatro žmonės, muzikos žmonės, štai ir yra turinys kavos aparatėliui, štai ir ryto tema, kol kava ima ūžti, tai tik vanduo, dar ne kava, o dangus darosi elektrinis, bet tai dar ne aušra, tai tik priešaušris, o tada prisuku liepsną, kad tekėtų viršun kava palengva, jei tik spėju prisukti, jei tik nešauna staigiai ir nuožmiai, o randu aparatėlį – taip buvo šįryt – jau piktai šnypščiantį, apatinėje dalyje tik garai, karšti ir besikandžiojantys, kai pilu kavą į karštu vandeniu pašildytą puodelį su m&m’s ir vardu sandra, nes tai, kas puodelyje, tuoj virs manimi, mano rytmečiu, mano plačiai atmerktos akys skaitys angliškai sunkiai suprantamus žodžius, nors šiaip daug kas aišku, ir pavadinimas: link švyturio, link švyturio, viskas leidžiama, tik kalbėk, kalbėk, artėdama link švyturių

Recenzija (skaityti su kaunietišku akcentu)

Norėčiau eiliuoti apie lietuvišką beržą svyruonėlį, bet man ant jo… nestovi? - Eva Angelia Borge, žurnalas „Post Apokalipsė dabar“, nr. 2, pavasaris/vasara

Pradėjau šią recenziją ištrauka iš pačios autorės pasisakymo viename Vilniaus bare (ne rašytnamyje, beje), kai ją dar buvo galima sutikti šiame mieste (praeitų metų rugsėjį Sandra ilgam išvyko). Ši stipri frazė išsprūdo ne dėl to, kad Sandra agresyvi moteris, anaiptol. Tai buvo netiesioginis atsakas į neseniai „Literatūra ar bene“ pasirodžiusią recenziją, kurios autorius (pavardės čia neminėsim) retoriškai paklausė kūrėjos, ar jai neatsibodo būti tokiai „įmantriai“, ar nenorėtų ji būti natūralesnė? Iš josios atsakymo galima numanyti, ką ji galvoja apie tokia recenzijas. Ir iš tiesų, ne kiekvienam suprasti, ką nori pasakyti postapokaliptinis* menininkas.

Aptariamoji – kontroversiškai vertinama kūrėja, kurios tekstų prasmę tegalima atrakinti, pritaikius kai kuriuos jos biografijos faktus. Kitaip liksite su mintimi, kad lėkštas, ultraromantiškas pilstymasis ašaromis ir krauju tėra banalybių banalybė. (Jei jau taip atsitiko, siūlau ir likti su ta nuomone – bent jos iš jūsų niekas neatims.) O tiems, kurie pasirengę susitikti su Sandros kūryba atvira širdimi ir protu, siūlau: pabandykime drauge perskaityti vieną jos eilėraščių, pavadintą „dangui begriaudint (negirdint)“.

Sakoma, tam, kad suprastum kūrinį, reikia atkreipti dėmesį į jo pavadinimą. Kitaip tariant, nepastebėjus pavadinime slypinčios užuominos, gali likti neteisingai supratęs visą veikalą. Arba dar kitaip tariant, kūrėjas, atsainiai ar nesąmoningai užrašęs kūrinio pavadinimą, atima iš jo pusę kainos. Ir galiausiai: kūrėjas, be tam tikrų priežasčių visiškai ignoruojantis kūrinio pavadinimo reiškinį, yra kvailys.

Ką galima suprasti iš eilėraščio pavadinimo? Ar jis intriguoja? Ar jis yra kelrodis? Taip, jis intriguoja, nes (1) tai yra ne vienas, o trys tarpusavyje susieti žodžiai; (2) jie aiškiai nurodo realias veiksmo aplinkybes; (3) jie mums užduoda garsinį toną; (4) taip pat apibrėžia – šviesos/tamsos situaciją, jų santykį; (5) gimdo konfliktą, supriešinimą: begriaudint-negirdint; (6) kelia susidomėjimą ir tris klausimus: kas negirdi? kodėl negirdi? ko negirdi? Taip, jis yra kelrodis. Ieškodami atsakymų į klausimus, važiuojam toliau!

Mus pasitinka pirmoji eilutė (Sandra nerašo didžiųjų raidžių ir nenaudoja jokių skyrybos ženklų, jos vienintelis teksto skirstymas – eilės – rodo jos požiūrį į eiles („jei tai eilės, tai ir rašykime eilėmis, o ne kokiomis tai kitokiomis žodžių sankabomis“ *), jos norą išgryninti daiktus ir reiškinius (o tai jau filosofinis potraukis), matyti viską savo akimis, autentiškai, čia ir dabar, iš naujo. Taigi, pirmoji eilutė mus pasitinka nuotaikos apibrėžimu ir tai: „ašaringa nuotaika“. Žodis „ašaringa“: kuri su ašaromis, verksminga (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas).  „Nuotaika“ – tai pastovi emocinė būsena, veikianti laikyseną (ten pat). Taigi, turime žodžių duetą, nusakantį išeities būseną. Tai eilutė, nestabdanti jokiais skyrybos ženklais ir savo lakoniškumu verčianti mus liuoktelti iškart prie antrosios eilutės. O ten: „rėžiai eilėmis“.

Tik ką aptarėme eiliavimo išteisinimą, o čia jau ir turime „rėžius“. Tai tiek fonetiškai, tiek metaforiškai skausmingas žodis: galime nesunkiai pajausti, kaip raidės „ž“ garsas, pjauna subjekto (o gal mūsų?) odą. Kiek daug asociacijų gali sukelti vienas žodis: pjauti, skersti, skrieti, brėžti, kirsti, trenkti, daužti… O juk rėžti tai ir sakyti tiesiai, atvirai. Nė vienos malonios sąsajos, tik jutimo organų erzinimas, atidalijimas, skausmas. Dabar galime suvokti ir kokį kelią, kokią išeitį pasirenka tas, kurį apniko ašaringa būsena. Tai ne pasyvus mėgavamasis skausmu, o išsiliejimas, skausmo realizacija per eiles, kieno – žodžių ar dar kokių reiškinių – eilės tai bebūtų. (Kiekvienas gali vaizduotis, ką nori: pavyzdžiui aš įsivaizduoju, kad „rėžiai eilėmis“ – tai keturių nagų rėžiai, palikti ant rankos itin skausmingų išgyvenimų procese.)

Bet „už lango tropinė žiema“ – sako Sandra. Ir negali su tuo nesutikti. Retas kuris „berželių svyruonėlių“ dainius galėtų įrodyti, kad yra ne taip, kad pasaulis po 2000-ųjų Apokalipsės* nesivysto tam tikra absurdiška (bet drauge ir logiška) linkme, negrįžtamai. Kita vertus, bet kuris toks dainius vengia matyti realybę, kabinasi į berželių šakas, taip jas dar labiau niokodamas, t. y. naikindamas biofaktų likučius. Argi ne absurdiška būtų Sandros amžiuje teberašyti apie kaimo realybę, kurią ji teprisimena iš savo vaikystės gelmių? Vaikas, tik per vasaros atostogas matęs karvę, arklį, kasamą bulvę, stimpančią vištą, sulaukęs septynerių ir jau tokiame amžiuje praradęs galimybę lankytis senelių vienkiemyje, visiškai kitaip žiūri į miestietį katiną: jis žiūri į tą katiną su visu savo prarasto kaimo ilgesiu. Toks vaikas, sulaukęs metų virš trisdešimt, pripažįsta sau, kad didžioji jo egzistencijos dalis pasitinkama ant asfalto, tarp blokinių daugiaaukščių, žiaumojant pesticidų prikimštą maistą ir, deja, neturint kito pasirinkimo. 2007-ieji, vasaris/kovas, lietuviška lietinga žiema (o žiemą tropikuose tiesiog lyja), sklandžiai pereinanti vėl į rudenį, begėdiškai demonstruoja žalios žolės plotus, kurie taip ir nespėjo užmigti įšale. Subjektas, stebintis baisius pasaulio pasikeitimus, kurie keičia ir jį patį, jo nuotaikas, jo viltis, ateitį.

Nenuostabu, kad visa tai – „nesibaigianti melancholija“. Ir čia nebesustosiu prie ryšio tarp globalinio atšilimo ir nuotaikų krizės, kuris ir taip akivaizdus. Bet geriau mesiu žvilgsnį ir susiesiu šią eilutę su paskutiniąja pirmoje strofoje (nes Sandra susieja melancholiją su abiem eilutėm ir jų žymimaisiais elementais). Toji melancholija taip pat – „vardu meilė“. Čia reiktų prisiminti keletą biografinių momentų ir glaudų autorės ryšį su homoseksualumu. Drauge su kultūriniu Lietuvos atšilimu, kuris sekė nepriklausomos respublikos atgimimą, į dienos šviesą susikibę už rankų galėjo išeiti (ar bent svajoti, kad tai įmanoma) žmonės, ligi tol tūnoję kultūriniuose paribiuose, maskavęsi, vaidinę, melavę. Šis procesas itin žadino Sandros smalsumą ir vaizduotę. Neilgai trukus ji buvo supte apsupta netradicinės orientacijos, plataus meninio profilio, šviesaus mąstymo, nesukaustytų akiračių asmenybėmis. Monografijoje „Viena“ („Šviesulių“ leidykla, Kaunas, 2002) šį moters domėjimąsi apibrėžiu, kaip troškimą išsiveržti iš tradicinių pasaulėžiūros rėmų, atverti naujus kūrybinius horizontus, deja, pripažįstant faktą, kad pati autorė nebuvo homoseksuali. Monografijoje cituoju Sandros apgailestavimus: „Kartais jaučiu begalinę nuoskaudą, kad nesu apdovanuota tuo potraukiu tos pačios lyties žmonėms, kokį galiu tik smalsiai stebėti savo draugų rate. Su baltu pavydu galvoju, kad jeigu aš pati būčiau lesbietė – imčiau į rankas vėliavą ir iškelta galva eičiau Gedimino prospektu. Dabar gi tokie mano veiksmai sukeltų pašaipas ir komentarus, neva Sandra gina gėjus, pati saugiai gyvendama vedybinį gyvenimą tradicinės orientacijos, katalikiškomis dorybėmis apsėtoje puritonizmo ir ramybės saloje… Gaila, bet gyvenime nebūna kas, jeigu…“ Tačiau Sandros meilės ryšio suvokimas yra daugiau, aukščiau, plačiau, negu heteroseksualus, link vedybų nukreiptas ryšys. Tai viena. Antra, netgi būdama „gėdingai“ heteroseksuali, ji sugebėjo atrasti savo autentišką pakraipą, skonį, potraukius, nupiešti savotišką meilės paveikslą. Ji nėra abejinga grožiui. Kaip moteris, mylinti vyrus, ji turi nukreipti ieškantį žvilgsnį daug įdėmiau, nes lietuviai vyrai nėra tokie jau ir gražūs. Arba: lietuviai vyrai labiau linkę tobulinti ir savyje akcentuoti ne grožį, o vyrišką grubumą, valdingumą, lytinę potenciją. Tokiai moteriai, kaip Sandra, su josios estetikos pajauta, esant Lietuvoje, teko daryti begalę kompromisų. Taip mes atsiduriame šio eilėraščio situacijoje: meilės melancholija, mylint gražų jaunuolį dėl jojo grožio – kūno. Aukojant kūnui inteligenciją, intelektą, išmintį, dviejų asmenybių sąjungos gimdomus turtus… Apvagiant save.

Dar vienas žvilgsnis į Sandros gyvenimo faktus: nedaug kas žino, kad tas gražus jaunuolis, numanomai sukėlęs tokį jausmų antplūdį, studijavo filosofiją. Tai labai svarbu, nes kitaip net nepaieškotume sąsajų su kai kuriais filosofiniais diskursais (bet mes paieškosime vėliau). Žinant, kad čia įvelta filosofijos studijų tema, nesunkiai galime suvesti, kaip tai susiję su homoseksualumu. Filosofija – Graikija – vyrai ir berniukai. Argi ne akivaizdu, kad lyrinis subjektas (o ir autorė, kaip žinia) nesijaučia moterimi. Turėdama (visomis prasmėmis) berniuką, ji jaučiasi esanti vyras. Tokiu atveju galima ją būtų pavadinti homoseksualu. Žinoma, jei jos lytis de facto nebūtų moteriška… Bet juk niekas netrukdo pažinti šių eilių vyriškos lyties skaitytojui ir – susitapatinti su lyriniu subjektu bei jo būsena. Tai – temos, aplinkybių, problemos universalumo įrodymas.

Išsiaiškinę, kas kieno ir kaip, galime patylėti tuščiame tarpe tarp pirmosios ir antrosios strofos, kurioje mus pasitinka „karšti delnai“. Tai dviejų būtybių kūno dalių sąjunga – niekas nežadėjo, kad tai žmonės, asmenybės, vyras ir moteris! Tačiau jaučiame kūno dalyse slypintį karštį. Galime leisti sau įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis sukilo tas karštis. Ir jau tiksliai žinome, kad visa tai vyko ne dabar, o kažkada (praeityje? ateityje?), t. y. šiaip ar taip, jeigu ne dabar, tai – lyrinio subjekto vaizduotėje. Antroji strofos eilutė įtikina, jog buvome teisūs abejodami, kad tai dviejų žmonių delnai: „niekeno/niekeno“. Drauge „niekeno“ gali tapti „kažkieno“, tavo, mano – tai yra universali formulė, leidžianti įsivaizduoti save tokioje situacijoje. Brūkšnys tarp abiejų žodžių suduria juos kaktomuša – tai nejudanti sąranga, tai dvi priešingos jėgos, tai karas, katastrofa, sustingęs judesio taškas. Tai – du viename.

Tačiau čia pat dar pridedama: „be kraujo“. Taip, nes jis yra gelmėje, jis nėra matomas, jis netrykšta fontanais. Neįvyksta rėžio aktas, atvėrimo operacija. Tai lieka uždaryta odoje, numanoma tik tiems, kurių yra šie delnai. Kova ir skaudinimas vyksta be atviro konflikto – be kraujo praliejimo. Bet toks melas tik skaudesnis, nes tai yra atviros kovos vengimas, „atsisakymas būti“.

Būtis ir nebūtis. Jeigu tai atsisakymas būti, ar tai reiškia sutikimą nebūti? Paprasčiausia būtų tiesiog sekti vektoriaus liniją, kurią brėžia autorė. O linija tiesiasi link būties, esaties, egzistencijos, čia ir dabar. Ir linija yra perbraukta kryžiuku: atsisakymas. Tai ne mirties, tai gyvenimo baimė. Tai dviejų delnų dabarties ir ateities atsižadėjimas. „Amžiams“ – laikui nuo gimimo iki mirties*. Būtent toks yra Sandros meilės ryšio suvokimas: jos manymu, du žmonės, sutikę susirišti, patenka ne į suvaržymų celę, o į begalinės laisvės ir begalinio laiko spiralę – susipažįsta vienas su kitu praeityje, dabartyje, ateityje – laikas išsiplėčia, tampa nebereikšmingas ir neveikslus; subjektai, meilės prieangyje atsisakantys amžių (laiko), atsisako pačios meilės. Ir užtvirtinimas: „amen“ – baigiamasis maldos žodis, ženklinantis ne tik nuorodą į religinę mitologiją (auka, sąjunga, sakramentas), bet ir tiesiog kalbantis senovės hebrajų kalba, kas išvertus būtų: „tebūnie“ ir/ar „tikiu“.

Pastebėsiu, kad tuo ir baigiasi antroji, ilgesnioji strofa. Trečioji strofa turės tokį pat eilučių skaičių ir galime iškart padaryti remarką: abi paskutiniasias eilutes tesudaro trumpi žodžiai „amen“ (antrojoje) ir „ne tau“ (trečiojoje/ paskutinėje). Taigi, turime teiginius: „tebūnie ne tau“ ir/ar „tikiu ne tau“.

Bet grįžkime prie mūsų nuoseklios teksto analizės. Trečioji strofa mums aiškina, ką mes regėjome (skaitėme) iki šiol. Tai buvo „tik tolimas jausmas / kad tu buvai / blankus prisiminimas / bedžiūstanti nuotaika“. Tai palengvėjimas, rezoliucija, susitaikymas su dabartine situacija, grįžimas iš sapno, prisiminimo, skausmingos emocinės būsenos. Tai ašaringos nuotaikos ašarų nušluostymas, tai – liūdnas šypsnys. Ypač gražus yra noras padaryti asociatyvią gramatinę klaidą žodyje „nuotaika“, pakeičiant jį į „nuotaka“, o dar – į „nuotrauka“. Judant toliau ta grandine, prisimename eilėraščio pavadinimą ir griaustinį, kuris yra žaibo palydovas. Tuomet suprantame, kad būtent žaibas švystelėjo, būtent Dangaus Fotografas savo blykste apšvietė kadrą, sukėlusį tokį melancholiškų minčių antplūdį. „Blankus prisiminimas“ – tai prieblandos atitikmuo. Tai – užtemimo, ištinkančio mus po žaibo, fenomenas.

Matome, kaip džiūsta ašara/nuotaika ant lyrinio subjekto skruosto, ir ji yra dedikuojama „ne tau“. Šie du žodžiai daro paradoksaliai dvejopą poveikį. Pirma, iš to suprantame, kad niekas nematė nei ašaros, nei skruosto. Antra, suprantame, kad šio prisiminimo liudininkas esi tik tu. Štai taip finalinė eilutė išriša mįslės keturgyslės mazgą, atsako į klausimą: kam negirdint buvo kalbama? Ogi tau, TAU negirdint.

Kas esi tu, skaitytojau, kritike, studente, kūrėjau, meiluži, drauge, vyre, moterie, savo tėvų vaike?

Į šį klausimą tik tu pats ir gali atsakyti. Pagaliau meno užduotis – ne duoti atsakymus, o kelti klausimus. Tikiu, kad autorė sutiktų su šia (ne mano) mintimi šimtu procentų.

________________________

*išnašų informacija, deja, neišliko

Išnašos

His head disappeared and reappeared.

Ulysses, James Joyce

Jie susitarė telefonu, susitiko.1 Prasidėjo prieššuoliniai pasiruošimai.2 Norėjosi sužinoti, kur baigiasi ar prasideda jos fantazijos ir kasdienybė.3 Jis dėbtelėjo į nieko nesakantį savo moters veidą, paskui įpylė arbatos ir, ištraukęs iš savo puoduko citrinos griežinėlį, atidavė sugyventinei.4 Siūlau miestui savo odą, dulkėms – savo prakaitą, bėgu šalia jo ir jaučiuosi lyg žvėries iškamša ar prikimštas krepšys.5 Apsirijimas tai tiesiog valgymas daugiau nei reikia tavo gyvybės palaikymui.6 Stovime prie parduotuvės ir valgydami spoksome į vitriną.7 Bendrai poezija atrodo bus atsiradusi dėl dviejų priežasčių, ir abi glūdi giliai mūsų prigimtyje.8 Paklydėlė mano sielos daleliūkštė vis dėlto pasivijo mane, niekur neužsimetė.9 Senove neatsikratysime tol, kol vėl netapsime barbarais.10 Tyra ir švelni saulė glosto visus; naujas pasaulis gimsta balandžio akivaizdoje.11 Kiti keleiviai, beje, jau susigrūdo prie durų, ir jis buvo priverstas atsitraukti.12 Jis pasilenkė, pagavo krentančią skrybėlę ir nusišypsojo.13

sub silentio
Johnui Cage’ui

aštuoniolikto aukšto balkone – du vazonai
vazonuose gėlės rūko pilnais plaučiais
įkvepia ir užsimerkę saulėlydžiui kalba:

muzika yra gilus galvojimas
o gilus galvojimas – muzika

tamsiai žalio vandens pragarmėje skęstant
apstu žuvų, bet žuvys – tai dar ne mintys

grimztant gilyn, žuvų vis daugiau ir
daugiau tylos, daugiau užsimiršimo

kai jau pamirši, kad esi vandenyne
tapsi vandenynu, tavy tarps vanduo

be žuvų ta gelmė, tik vanduo tai – mintys
gilus galvojimas – muzikalioji tyla

tas virsmas nėra nei labai malonus, nei
nepakeliamai skausmingas – atsiduosi
aštuoniolikto aukšto balkono
rūkorių gėlių mintims

ausys jau pilnos vandens
smuikai iš nudažytų vištos kauliukų
dirigentas nematomu rašalu
rašo hieroglifus ausyse

prabudusi ieškau vandens, troškulys
prabudusi vandenyje – ieškau vandens

- – - – - – - – - - – - – - – - – - – - – - – - – - -

žuvininkas užkibo
Tedo Hugheso ir Sylvios Plath sūnui

jo tėvas – nemirštantis anglų poetas
jo motina – dar nemaresnė poetė
apdainavusi jo ir vyresniosios sesers
gimimą chrestomatinėse knygose
šimtuose meilės žodžių pardavusi
savo pažadą nesitraukti –
užrėmusi kėde virtuvės duris
nuskendusi dujose

jis nebuvo poetas
niekada neskaitė eilėraščių
nei apie savo, nei apie kitų išgyvenimus
jis neniekino žodžių, poezijos
tiesiog jos neprašė, nerašė

jis gyveno toliau ir tyliau
Aliaskoje
jis laisvai kalbėjo žuvų kalba
žuvims

lašišų neršto vietos jam buvo
gražesnės už knygų puslapių prietemą
samanų ir ledynų kvapas – gardesnis
už šviežios knygos aromą

kai kada užguldavo luitas
dviejų tonų mirtingumo našta
bet jis žinojo – tai tas pats vanduo
į ledą oro sušaldytas, mirtį
nusipurtydavo ir gyveno

klausė jo žmonės:
ką tau perdavė tėvas ir motina?
ką supratai per juos, kaip ištvėrei juos?
kaip? kodėl? kaip?

jis atsakinėdavo tik žuvų kalba
o jos nemokėjo netgi megapolio
poliglotas redaktorius, susivokęs
kad po stora sniego antklode
žydi išduoto sūnaus gedulas

vieną dieną sniegas nutirpo

kai gėrė kavą su mylimąja
(abu naktimis dalindavos kūnais
tik kūnais kabinoje)
jis atsigėrė, nusišypsojo, išėjo

moteris nujautė, kur gali būti vieta
kablys, o žuvininkas jau kabėjo

jis apie tai seniau jai kalbėjo
anglų kalba, na ir kas

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

aname kalne
tam, kuris nesupranta lietuviškai

tik forma tik raumuo
sidabras gyvas
ne mūsų kūnas kraujas
troškimas ir turėjimas

paleisti

visko supratimas be žodžių
nesupratimo sugebėjimai
nenorėjimas ženklais

agresija

galbūt žaizda galbūt tiktai
staigi arba kankinama
ilga negydoma ligos žiema
pavasario mirtis

ir šiaip ar taip mirtis

bet su tokia baigtim
kitų žmonių baigtis
ir votys prakeikimai
ir žodžiai ir melavimas
gebėjimas paleisti

atleisti gal

gražus skani vaikai kaip vaisiai
skausmingas gimdymas skarelę įsikandus
tarp moterų be vyro ir be motinos
ir nelengva paguoda – kaip ir mes

daug kraujo
per daug

paskui sūnus ir karas
ir vėl kraujas
dar skaudžiau nes vaiko

neįgalumas nepataisomas
priklausomybės jausmas
negrįžtamumo amžinybė
kas naktį užsimerkianti akis
virš kalno nuokalnėn
kas rytą verkianti upe

daydreaming

svetimi sapnai
su paraleliniu gyvenimu
savu žmogum
ne tiek gražiu kiek patikimu
įtikimu

daug švenčių ir mažai šventovių
artima mirtis ligoninėje

yra
tik vienas kalnas

tik mano
tik nesitikėtas

su išduota gražia mirtim

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

nušvitimas ant kranto
kunigui, vietoj pašnekesio

vandenyno ir žemės
fronto linija
keičia žemės ir vandenyno veidus
vagoja raukšlėmis

šimtų milijonų
vertas amžius

o mes, gudrios kirmėlės
savo seilėmis raizgom akis
(nepamatys?)

minutę, valandą, kelias dienas
stovėk savaitę, lauk metus (laivų?)
pamiršęs mirti lauk ir pražiūrėk akis
o vandenys ir žemė susilieję
jungsis ir jungsis
kopuliuosis skaudžiai

įpratę taip
į vienas kitą nirti
o mes – į juos numirti
iš savęs

nes kito būdo
ir durų mažiau slaptingų
nerandame

bet ieškome

o kol neradome
tol bijome išeiti

virpantys iš siaubo šunys

jei nevirpėtume – išeitume
garbingai ne
nepersisunkę chemija

bet laukiame
kaip šunys

tarytumei dar metai
ir metai, dar ir dar
ir tuoj kažkas
išmokys mus nemirtingumo
pačius atidaryt ir uždaryt duris
išmokys mus

o kai kurie viltingai
jau taupo kreditus ar rengias imti paskolą
(iš nieko?)

rankeną surasime
(jau bilietai užsakomi
ir durininkai mokomi)
išeisime, kada norėsime

(kada norėsime?)

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

stebėtojas regi
bet kam

ir tik baimė mane laiko ant grandinės
o grieždamas dantimis smuikininkas stebi
seisminius žemės plutos pakitimus, o ji
griebia už kojų patį stipriausią muziką

mirties

ir vanduo draskosi, ir vanduo druskingas šiepiasi
ir vadinasi stichija – tai ne mechanizmas
mūsų naujieji terminai juokina žvėris
tai vandenynas – jis graužia pakrantę ir draskosi

bestija

ir žemės pyrago pluta atsiriekusi vypso
gal verkia, bet putos gėdą greitai sutvarko
ir kanda, ir ėda, ir siurbia, ir čiulpia, ir darko
o žemė – miega, įstrigusi savo judėjime

nuograuža

užvis juokingiausias tai mažas mėsos gabalėlis
tas juoko žvirblis, tas menkas kaulų maišelis
pilnas kraujo, ambicijų, meilės, mirties, iliuzijų
bet labiausiai pilnas vandens, nors šis – ne stichija

tas baltai sudygsniuotas motiejus

apsilipdęs kriauklelių fortais, laiptelių turėklais mediniais
pasikaustęs žemės gelmių rūda ir kantrybe slėptis
apsalęs stebi du žvėris jų mirtinoj kovoje
pasirėdęs savo gražiausia skylėta

stamina

kai

balti vandenyno dantys ir rudas kraujuotas krantas
be jokios romantikos plėšosi dėl akmenėlio
mažasis žvėrių stebėtojas, besivadinantis tramdytoju
stebi, kaip verda kraujas ir pienas po kojų jam

savo trumpą valandą, leidžiančią tai stebėti
savo menko didingo gyvenimo judantį tašką
kai vanduo palieka žemę, parietusią pėdas
kai kraujuotą nepakantą sviedžia gilyn į dugną

sugriaudi dangus

praamžis
nežinantis laiko
neturintis pakraščių
neišjungiamas

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

jei sugebėjau gimti, sugebėsiu ir rasti tave
to ArnoArno

per daug žinau
ir kad toli gražu
ir kad perdaug
žinau žinojau

kaip tvenkinio lelijų šaknys
mudu liečiame viens kitą
ir randame net neieškoję
tarsi iš vieno grūdo gimę
drauge pravirkę

vardų daugėja svetimėja
vardai simptomiškai trumpėja
ir tenka duoti du vardus
kad savą atpažintum

o mudviejų susitikimas
vargiai protu suvokiamas
kaip misija įmanoma

tu parašei man

spoksau į tavo raidžių pilvukus
prisimenu dekalogų lenteles
antrajame savo gyvenime

jei kas nors dar moka skaityti daugiau nei
pirkite du už vieno kainą
jei kas nors dar gali surasti ką nors jeigu
nėra tikėjimo yra pernelyg didis žinojimas
toli gražu toli ir gražus

jeigu

nepasiduosiu šakosiuos
ir liesiu po tamsiu vandeniu šimtą
du šimtus tavo gijų lelija nes

jeigu per daug nenoriu žinoti
nes galėjau ir nesužinoti

vadinasi

ves mane tas tamsus vanduo
ves ir tekėsiu

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

toli gražu nuo žinojimo
anonimui

toli gražu toli ir gražiai tolima
paklodė kaip jūros paviršius banguojanti
pilna keistai nepažįstamų pavardžių vardų
labas susipažinkim kaip noriu tave turėti
ak labas o aš nenoriu kaip gaila

nes tavęs nebe tūkstančiai net nebe milijonai
ir tu ant mano darbo stalo šalia užpiltinės kavos
ir rusų rašytojo knygos anglų kalba išdarkytos

net susipažinti nenoriu nenoriu skaityti
nenorėčiau matyti ir nesvajočiau klausyti
nors įsivaizduoju kad gražų ir tikrą kūną gali turėti
jeigu esi turtingas kaip deklaruoji šiais metais

gražiai tolimas esi man kaip ir aš visiems
ir niekam nereikalingas kaip ir aš niekam
ir tai jau tarytumei būtų didelė priežastis
turėti vienam kitą

bet sakau kad nemoku tavo kalbos ir
nenoriu liesti tavęs nei gyvo nei mirusio
nebetraukia manęs avantiūros ir saldūs žaidimai
taip gyventi buvo lengva kartu nuodėminga paskui
nebeliko nei nuodėmės nei priežasties nuodėmiauti
(taigi nuodėmklausio vakancija išbraukta taipogi)

toli gražu tolimas ir gražus man liksi nežinomas
nebe žinojime laimė ir išsiganymas mielas
nebe draugystėje nebe kavos gėrime
užsicementuokite celėse ir celibato
arbatą vieni sau gerkite

ir neduosiu tau anei lašelio iš savo puodelio tiki
ir neimsiu tik čia pasiguosti norėjau kad siaubas
didis siaubas spaudžia vokus dar prieš mirtį
dar prieš meilę ir dar prieš gimimą tarsi kažkas

būtų atėmęs teisę patirti
bet kokį naują stebuklą
tarsi viską atėmęs vienu piktu
žinojimu

ak tos senos pasakos
niekaip nemiršta
gyvatės

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

nosis
Idai Haendel

pavydėjusi seseriai nosies, bet ne likimo, nes
su savo muzika ir sesers grožiu – nukariautų pasaulį
smičiumi, penkline ir ne tik giliomis akimis
o dabar, o dabar

daug kartų mažesnė už savo vardą mergaitė
ant žydiško teatro koturnų išstypusi kaukši
pamiršusi, kiek nedaug iki šimto metų jai liko
dar liko ir dar

jau vaikystėje senė prarado vaikystę
tad nebūkit gegutėmis jai, nekukuokite laiko
ir nebūkite hienos, neišsišiepkit, jei kryps ranka
jau krypsta, jau slysta

juk ne veidas, ne rūbas, ne smuikas yra Ida
neklusnus, išsiderinęs be priežasties – E styga
virpesys nepataisomas, gaisras neužgesinamas
šitiek daug jai dar liko

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

mes gyvename smagiau nei dauguma suaugusiųjų
Peteriui Fraseriui – šokančiam seneliui

smalsusis pirštas veda žvilgsnį tolin
kita ranka jau rodo ženklą stop – už nugaros
visiems, kurie norėtų praeiti pro šalį – nepasisveikinę
visiems, kurie norėtų nepamatyti praeinančio tarp
ne tūkstančio, ne milijono – milijardo žvaigždžių

nes mes kiekvienas – spingsulė

tokia nedidelė, bet jau nuodinga arba jau naudinga
nuodinga, jei gyventų, naudinga, jei patręštų

mažiau nei vienetas
statistinis pusantro arba pusė
atsižvelgiant į tai, kiek metų šviesta

o šviesta per mažai, kad jau norėtųs mirti
net kai senatvė susilenkusi pro klyną žiūri

“

norėčiau numirti pats
norėčiau apžioti viską
miške, apkabinęs kamieną
ir savo mylimąjį ar
kamieną, kaip savo mylimąjį
išgerti ko saldžiai marinančio
žiūrėti į akis išeinančiam
ne vienas išeičiau
jeigu galėčiau

gimimo dieną prisimenu
gimęs valia niekeno

iš veidrodžių

tik vaikas žiūri į mane
turbūt miškinis vaikas
didžiulės akys
tai ne mano vaikas
nes neturiu savų, tik svetimus
prie jo galiu prieiti
bet negaliu paliesti
nes svetimas
(ar būna svetimi?)

veidrodžiuose
teismais grasina senis

o juk vaikas pats esu
ir gyvenu smagiau nei
dauguma suaugusiųjų

“

o, kaip jūs klystate
uždrausdami mylėti

net kai senatvė
pro klyną žiūri

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

kaimyno mirtis
išnykusiai prūsų tautai

I

kur prūsai dabar, išėję anapus
pro slėpiningas žemės duris

išvirtę į juodžemio gabalus, molį
sudygę medžiais

ar spėjo gyvi apraudot savo mirusius?

nepasidavusius, tik pasimetusius
nuo savo pirštų, dantų, plaukų
stambiųjų irgi smulkiųjų kaulų

ar galėjo likusieji šviesiom naktim tikėti
juos visgi prasitęsusius
neišgyvenusius
bent prasitęsusius
kaimynų pusėsna

gal tai kitoks, ne prūsas jau
gal vokietis su prūso galva, gal
lenkas su prūso ūsais arba
lietuvis su prūso liežuviu

II

taip randame gyvųjų kapines
su dešimts paliepimų:

tu neturi
pamiršti, kad viskas laikina
ne tik kalba – ir ūsai

tu neturi pamiršti
kaip atsirado viskas
(kartais net nesužinojęs
ką gali pamiršti)

tu neturi
gedėti to, ko neprisimeni

tačiau turi
kalbėti taip, tarytum būtum pirmas
kalbantis

ir paskutinis kalbantis

ir netikėti svetimais

ir netikėti jų dievais

tylėti, kai paklaus apie tavuosius

kalbėti, kai sudarinės tavos
kalbos žodyną

likti suprastam

III

mes likome gyvent ant jūsų kaulų
su jūsų ūsais, plikėmis ir pėdomis
su savo svetimais
ir savo svetimų dievais

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

negražus kalbėjimas, skirtas lietuviams

o gal šokim visi nuo stogų
susikibę už rankų, plaukų
paleiskime kaltę ir nerimą
grąžinkime mirčiai gyvenimą

- – - – - – - – - - – - – - – - – - - – - – - – - – -

žaidimai tuštumomis
Šarūnui Bartui

tu sakai: mano galvoje – tuštuma
žioji, žiojėja, žiodosi lyg ir savaime
pasaulis pro mano žiojėjimą – žiojintis
tuštumas gimdantis tarp

daiktų ir žmonių, tarp žvėrių ir paukščių
kurie yra mano galvoje, iš mano akių matomi
vos tik įskridę – pro mano regėjimo prizmę išlekia
tiek daiktų, tiek gyvūnų, garsų ir spalvų
tampa tuštumomis, žiojinčiomis, aidžiomis

tu sakai: aš matau visa ko tuštumą
man ji baisi, net nesuvokdamas, kas tai yra
pasaulis, jaučiu, kaip pasaulis, perleistas per mano galvą
išskridęs pro mano akis, tiek žvėrimis, tiek paukščiais
tuščiaviduriais, tuščiais, jau net nesvajok apie svorį
tampa bekraujais, bekauliais, begalviais, beodžiais žodžiais

sakai: tarp žmonių retai pasitaiko tokių, kaip aš
bet pasitaiko – jie gražūs, tai jųjų nelaimė, tai jiems pavojus
jei esi gražus, gali matyti tuštumomis, mąstyti tuštumomis
mylėti tuštumas ir gimdyti tuštumas

sakau: esi tik paprastas, tik negražus
tau nereikia kas rytą veidrodžiui priekaištauti ir
nereikia vaidinti bodėjimosi savimi

ieškok grožio ne savo atvaizde, o pasaulyje
net savo gimdytoms tuštumoms ieškok gražaus pateisinimo
gražių vokelių, gražių karstelių, gražių antkapėlių ir užrašų

tai menas, sakai, ta mano tuštuma, tas jos tuščias skambėjimas
tai pokalbis, sakai, tas mano tuštumos atsivertimas, virtimas į tavąją
tai muzika, sakai, ta mano tyla galvoje, akyse
tai grožis, sakai, tas suvokimas, kad esu tuščias

taip, esu tuščias, ir neatimsi
tai vienintelė mano prasmė

(2009–2011)

ŠTAI TAIP GRAŽIAI DERA MANYJE NEAPYKANTA IR MEILĖ. Koks atradimas, ar ne, Vaiva? Panašiai, kaip su moteryste: iki tos pirmosios dienos nepagalvojai, kad pusė žmonijos beveik visą gyvenimą kas mėnesį kenčia nuo to paties, kaip ir tu. Visą gyvenimą. Slapta. Visi tai žino, niekas apie tai nekalba. Ir dar daug naujienų laukia. O, taip, pamiršome tau pasakyti, kad ne tik kraujuosi, bet ir naktimis užsiimsi seksu, svarstysi, ar nenusižudyti, gimdysi skausmuose, priklausysi nuo politinės situacijos, tave gali nužudyti autoavarijoje, tave gali apvogti, išžaginti, sumušti, nužudyti šiaip sau, visi aplink, o ir tu su jais, sirgs, kentės, mirs. Taip taip, tu irgi mirsi, Vaiva. Kada nors.

Kada nors pagausi save neapkenčiančią to, su kuriuo ką tik mylėjaisi. Mylinčią tą, kurio ką tik neapkentei. Laikei už nugaros peilį – į jo taikiai atkištą puokštę. Ir nieko – nenumirsi. Gyvensi toliau. Net nejausi pagiežos sau. Nejausi net jam.

Šįvakar apsirengei gražiausiais drabužiais, net pasidažei lūpas. Ar nežinojai, kad lūpos yra gražiausia, ką turi? Paveldėjai iš motinos – žinai tai.

- Man apsivilkti kostiumą? – rūpinasi Romas.

- Na, galėtum.

- Rimtai? Su kaklaraiščiu?

- Na jau, tiek tai gal ne…

Nemokėčiau užrišti. Į darbą jis eina kostiumuotas retai. Tik sudėtingai politinei situacijai susiklosčius. Taigi kostiumas primena sudėtingas politines situacijas. Gal vestuves (svetimas, visuomet tik svetimas), gal laidotuves (irgi, savaime aišku, tik svetimas). Nieko gero.

Atsistojame greta priešais veidrodį. Sako, negerai yra lyginti savo delnų linijas – likimo takus. Nežinau, kodėl negerai. Ar gerai lygintis priešais veidrodį?

Įsivaizdavau mūsų paveiksliuką: jeigu kas nors dabar nufotografuotų. Tešloka mamytė, skrabalas tėvelis. Ant mamytės skruosto – nupieštas mažas vaikelis, visai kaip Marko Šagalo paveiksle. Tai ne gemalas dar, tai dar tik nuojauta. Tik noras. Neketinantis išsipildyti noras. Noras, nupieštas kiekvienai gyvai, sveikai moteriai ant skruosto…

Tas paveiksliukas turėtų kabėti virš mūsų lovos visą gyvenimą. Sendamas bluktų. Tektų jį retušuoti. Pripiešti ryškesnius ūsus Romui, rausvesnius skruostus Vaivai. Nes dabar netgi ūsų nėra, skruostų nėra. Dvi blankios figūrėlės, sumestos krūvon, sustatytos kaip sušaudymui.

Mus varo į Gražinos gimtadienį. Kas? Pareiga. Vienatvės baimė. Noras visam pasauliui sušukti: taip, o taip, mes vis dar kartu! Ir neketiname skirtis. Kaip tos vargšės įžymybių poros, kurias linksniuoja ant žvilgančių žurnalų viršelių: skyrėsi, neišsiskyrė, bet skirsis, nes skirdavosi, nes skiriasi, dabar jau tikrai, bet ne, nesiskirs, lieka, nes liko, nes liks pastovūs tik viename – nepastovume. Ir ko tie žmonės, tos moterys, ieško viršeliuose? Patvirtinimo, kad įžymybės irgi žmonės, kad jie irgi pykstasi ir taikosi? Kad jų idealiame gyvenime vyksta klaidos? Ne, o ne. Patvirtinimo, kad paprasti žmonės irgi didingi – jie irgi išgyvena dramas. Geba jas kurti, kęsti. Geba slėpti geriau, nei įžymybės.

TAKSI. Mūsų nepažįsta taksistas, nes mes, ačiū Dievui, nežinomi – nuveža tiesiausiu keliu į miesto centrą, netoli mūsų darboviečių. Išleidžia prie restorano, kur jau renkasi tikros žvaigždės.

Mat Gražina ir pati šiek tiek žvaigždė – tokia šešėlinė. Ją pažįsta tie, kam reikia. Bet kai jau susirenka visi į vieną vietą, visi tie “kam reikia”, tai paaiškėja, kad jų labai daug ir kad kai kam gal ir nereikėjo ateiti… Nes geidžiamiausi foto taikiniai priviliojo paparacus…

Gražina, prieš tapdama restorano biznio dalininke, o prieš tai – dalininke restorano šeimininko (karts nuo karto vis dar dalinasi šeimininką su jo žmona – greičiau iš įpročio, nei iš reikalo) – buvo talentinga kino vadybininkė. Skambiau – prodiuserė. Šįvakar netgi rodys jos prodiusuotą kiną. Viskas paruošta: langai užtemdyti, ekranas pakabintas. Kažkur tupi ir laukia darbo video projektorius.

-  Jau nori bėgti iš čia? – sušnabždėjo Gražina man į ausį, kai įteikiau kuklią rožių puokštę ir butelį šampano – o ką daugiau dovanoti moteriai, kuriai trūksta tik vyro ir vaikų?

- Dar pakentėsiu, – atsakiau jai į ausį.

Atsisukau į Romą ir ramiai žiūrėjau, kaip jis sveikina mano geriausią draugę, kuri yra man išdavusį jį kaip nusikaltėlį. Pagavusi išdavystės vietoje. Jis to nežino. Ir nereikia žinoti. Kai Gražina man mirkteli ir atsakau tuo pačiu, tarp mūsų stipriausias moteriškas solidarumas. Ryšys užtvirtintas mirksniais. Turbūt ji, kaip, beje, ir aš pati, nesitikėjo, kad ateisime čia drauge su Romu. Išsiskirsime? Neišsiskirsime? Jei būčiau ne bibliotekininkė, o aktorė, kaip ana besifotografuojanti kampe būtybė, tai gal ir spauda mūsų intrigomis susidomėtų… Bet dabar… Gražina mane nori apsaugoti nuo skausmo. Mes nebesipykstame dėl to, kad ji jaučia pareigą mane informuoti, sakyti tiesą. Myliu ją. Ji yra ne tik mano geriausia draugė – mano žymiausia draugė. Tai šioks toks turtas.

Visai pamiršau, kad egzistuoja pasaulyje toks apsauginis Algis: šįvakar jis nešioja šampano padėkliukus. Pasitempęs toks, aukštas gražuolis. Ant laibo riešo – žibanti sidabro (ar platinos?) grandinėlė. Visai gali būti, kad gavo dovanų iš Gražinos.

- Gražaus vakarėlio, – nusišypsojo Algis man, tik man vienai.

Romas pasižiūrėjo į mane sužavėtas. Tarsi nesitikėjo, kad galiu egzistuoti bent vienam vyrui pasaulyje – be jo.

- Gražinos pasija, – paaiškinau nuobodžiaujančiu veidu. – Pirmas ir paskutinis žmogus, kuris su manimi šįvakar persimetė žodžiu.

- Ką tu, aš su tavimi kalbėsiu ir kalbėsiu! – juokais guodė Romas. – Dėl solenizantės tai nesakau – jai nusimato tikrai margaritiškas vakaras.

Prisimerkiau. Ką jis turi galvoje? Meistro Margaritą. Bulgakovo. Kai ji, avėdama vien aukštakulnius, privalėjo ištverti visos puotos dalyvių bučinius į koją. Numirėlių bučinius. Iki žaizdų. Aš labai gerai suprantu, kaip dėmesys gali žeisti…

Taigi šampanas, baltas vynas, raudonas vynas. Jokių cigarečių – Romas visai pašiurpęs nuo tokio mano elgesio. Alkoholis ir cigaretės taip neramina, kaip migdomieji, o ką padarysi…

Mane ramina tas faktas, kad mes čia su Romu. Ir kad aš jį myliu, ir kad jis mane myli, ir kad naktis prieš akis – ilga.

LAIKAS. Trys sakiniai – trys valandos. Nejaugi nieko negalėjo įvykti per tris valandas? Nieko daugiau? Nieko prasmingesnio? Reikalingesnio kam nors? Trys valandos – trys metai. Trys metai – vienas gyvenimas. Noriu sustabdyti kaip nors. Nesurūkyti savo laiko, kaip extra light cigaretės. Dar neprisidegiau, o tarp pirštų – tik filtras. Ne, rytoj atsisėsiu ir lauksiu ko nors. Kai lauki, laikas išsitempia. Taip, paprasčiausia išvada – laikas elastingas. Gudresnis žodis: reliatyvus.

GIRDŽIU TOKĮ POKALBĮ:

- Man gaila tų žmonių, kurie iš intymių ryšių daro problemą…

- Žmonių ar moterų?

- Žmonių.

- Okei.

- Nes kiek vyrų geidžia ne tik mylėti moterį, bet ir tuščuojau susisaistyti, atsiprašant, sakramentais.

- Santuoka?

- Kaip banalu. Kodėl būtinai reikia tuoktis? Ar neužtenka džiaugtis vienas kitu? Tuokiasi, skiriasi…

- Neklausyk, čia ne apie tave, Gražina. Tu visuomet būsi graži, geidžiama ir nepriklausoma!

Taip kalbėjo vienišai moteriai, kurios žodžiuose vis daugiau klimaksinių balsių ir dvibalsių. Dar po dešimties metų gali likti vieni priebalsiai. Kaip tuomet skambės:

- S lsv, nprklsm mtrs, blt.

Ir karts nuo karto žvilgčioja į mane, tylinčią, nepritariančiai tylinčią. Tik geriu sau ramiai, prisigersiu vynelio ir kibsiu į parankę savo priklausomybei – Romui. Tegul veža mane namo tuo pačiu taksi, kuriuo ir atvežė.

Bet kur tas Romas dingo, įdomu? Išėjau ieškoti jo į kiemą.

Ten stovėjo ir rūkė Algis.

Vienišas, seksualiai išnaudotas Gražinos, Algelis.

- GAL TU ALKANA? – paklausė Algis manęs ir aš susijaudinau.

Kažkaip nei šis nei tas, kai klausia apie alkanumą beveik nepažįstamas vaikinas, ne nuosavas sugyventinis ar meilužis. Be to, alkana, skamba kaip alkana meilės – nes kaip tik apie tai kalbėta, apie tai galvota ką tik. Maisto?

- Na, ten pilnas stalas to gero. Aš jau visai išalkau su kuo nors pasikalbėti. Su kuo nors nelabai žymiu ir nelabai turtingu…

- Cha, tai aš jūsų paslaugoms, – nuspriegė cigaretę į kitą gatvės pusę Algis.

Gatvė siaura, akmenimis grįsta, naktimis ja taksi tevažiuoja. Visas judėjimas vyksta kitoje, statmenoje jai gatvėje. Ten net troleibusai sukiojasi. Policija žviegdama laksto.

Kai taip sako, kad yra mano paslaugoms, kad galėčiau kalbėtis – nebeturiu ką pasakyti. Turbūt taip nesikalbama iš tiesų. Jei kalba krypsta apie kalbėjimąsi, reiškia nėra ką kalbėti. Reiškia tikrai badas.

- Tu turi savo legendą?

- Legendą?

- Na, istoriją, kurią pasakoji kiekvienam savo vaikinui. Kas nors atsitiko tavo motinai ir tavo motinos motinai, o dabar būtinai atsitinka ir tau – pavyzdžiui. Arba vaikystėje tau nenupirko pianino, todėl iki šiol jauti ilgesį tam instrumentui, arba…

- Aha, supratau. Ne, nežinau. Tu – turi?

- Taip, daug istorijų. Galvoju, kuri yra mano svarbiausia. Gal… kai buvau mažas, mane mama palikdavo savo jaunesniajai seseriai. Ji pabūdavo su manimi. Žaisdavo. Skaitydavo. Ji buvo labai graži. Buvo. Neseniai mirė. Krūties vėžys, banalu. Bet, žodžiu, atsisakiusi operacijos, nuo tos banalios ligos mirė. Prieš tris metus. Tais laikais, kai dar nėjau į mokyklą, sugebėjau ją įsimylėti. Toks beveik Edipo kompleksas, bet ne visai…

- Ne ne, nevisai. Teta – tai ne mama, – pasakiau, kad bent kažką pasakyčiau, nes šiaip jau nežinojau, ką su tokiu Algio atvirumu daryti – kaip jį nuryti.

- Aš norėjau, kad ji būtų mano mama. Nežinau, norėjau ir kad kada nors būtų mano žmona. Sakydavau jai: kai užaugsiu, vesiu tave. Būtinai palauk manęs…

Ar galima tokiam vaikinui pridurti: tai va, todėl tau patinka vyresnės moterys! Labai banalu. Norėčiau tikėti, kad ne vien dėl vaikystės traumų Algiui patinka Gražina.

- Kokia buvo jos profesija?

- Aktorė.

- O…

- Nieko ypatingo nesuvaidino. Tiesiog graži moteris. Tai kokia tavo legenda?

- Aš pagalvosiu. Kada nors pasakysiu, kai jau žinosiu… Ko neini vidun?

- Mes su Gražina nelabai… bet sutikau šįvakar padirbėti, dėl pinigų, – paaiškino Algis.

- Na, man nelabai rūpi tai žinoti, – pamelavau. – Pagaliau, nesvarbu…

- Ne, nesvarbu, tikrai. Išvis neaišku, kas svarbu. Gal viskas, gal niekas.

- Kalbi lyg liūdėtum dėl to… Liūdna?

- Normaliai. O reikia vaidinti linksmą? Dirbu čia ir apsauginiu, ir padavėju, ir barmenu – ir visur, išskyrus tuos atvejus, kai kažkam reikia tėkšti į snukį ar bent supurtyti už atlapų, privalau šypsotis. Na, man ne visada linksma. Manau, tai normalu. Tu, beje, irgi liūdna šįvakar. Kai tada susitikom gatvėje, buvai linksmesnė.

- Nejaugi? – (Taip taip, migdomieji mane labai pralinksmindavo…)

- Dirbi bibliotekoje?

- Centrinėje. Lyginėmis dienomis. Užsuk.

- Užsuksiu. Ne, palauk.

Algis išsitraukė mobilų telefoną ir aš padariau tą patį: apsikeitėme telefonų numeriais.

Galvojau: Vaiva, kam tau visa tai? Bet tas proto balsas skambėjo taip tyliai, taip giliai, kad nesivarginau jam atsakinėti. Romas pasirodė iš už gatvės kampo. Turbūt buvo užsukęs į redakciją. Ten kartais iki išnaktų kas nors rašo – bando laiku priduoti spaustuvei numerį.

KEISTAS VYRIŠKIS PRIEINA PRIE MANĘS SUSIPAŽINTI. Turbūt Gražinos buvęs bendradarbis. Toks aukštas, stambus, praplikęs vyras, apsirengęs madingai, šiek tiek per jaunatviškai jo amžiui (bet ką aš žinau). Prisistatė esąs radijo direktorius, pakvietė į bandymus. Kas jam pasakė, kad mano balsas gražus?

Vaiva, ar girdi, kaip skamba tokia mintis: kas jam pasakė, kad mano balsas gražus?

Nagi, turbūt pats išgirdo, ar ne?

Tikiuosi, ne restorano tarpduryje, kur aš ramiai šnekučiavausi su Algiu. Visai nenorėčiau, kad kas nors būtų mūsų klausęs. Ne, ne dėl to, kad būtumę darę kažką neleistino, ne. Tiesiog noriu tas minutes pasilikti sau, mums, ne prašalaičiams, medžiojantiems gražius balsus.

- Jūsų balsas žemas ir sodrus, radijui labai tiktų.

Radijui tikčiau visa – nes ten nereikia būti gražiam. Radijo tamsoje gali būti bet koks, bet kaip apsirengęs. Ar nuogas.

Ir jam daviau savo telefono numerį.

Skambinkite man visi. Tik kažin, ar atsiliepsiu.

TAKSI MES NESILIEČIAME. Pasiremiu patogiai ant galinės sėdynės, Romas sėdi šalia vairuotojo. Tolimas. Beveik piktas. Man beveik pikta. Užsimerkiu. Vieną sekundę – užmiegu. Miegant laikas toks elastingas, kad per sekundę išgyvenu didelį mirties pojūtį. Kaip tai būna? Paprasta. Kaip puikiai prisimenu tą laiką, kai dar nebuvau gimusi, taip pat galiu nujausti laiką, kai manęs nebus. Tą užmigimo, snūdesio sekundę. Ir nieko joje baisaus. Tamsa ir ramybė. Minčių – nei nuodėmių ar kančių, ar baisių paveikslų, ar kraujo fontanų, ar ištįsusių gangrenuotų žarnų – to nebus, tai visai ne pragariška. Tol, kol esu gyva ir tik nujaučiu tą dar neatėjusį, bet jau egzistuojantį laiką, galiu numirti vienai sekundei, tačiau… A! Kaip pavydu mano pačios gyvenimo! Visai nenoriu atiduoti nei sekundės, nenoriu skirtis su realybe, visai nenoriu nežinoti, kas bus toliau, bent jau: kaip vyks mano laidotuvės, koks bus oras, ar anksti šiemet – po laidotuvių – ateis pavasaris, ar graži bus pirmoji perkūnija, ar Romas susiras naują moterį, kokios spalvos bus jos plaukai, kokie bus jo vaikų vardai, ar išdalins kas nors kačiukus, ar katė mama gyvens pas naujus šeimininkus, o gal liks mano bute, pagaliau – o kam gi priklausys mano butas po mano mirties? Ne, negaliu viso to atiduoti. Koks godumas, koks gobšumas, aš įsikibusi į gyvenimą, kaip į taksi sėdynės apmušalą – jis pūkuotas, nudremžtas, tiek daug keleivių jame sėdėjo, bučiavosi, snaudė, rūkė, skubėjo, vėlavo, šiaip ne taip, ramiai ir neramiai keliavo… Namo, namo.

(2010)

Japonas vilki plonos drobės rūbą iki žemės. Rūbas supjaustytas. Einant – grakščiai plaukiant grindinio paviršiumi – pro klostes švysčioja nuogos lieknos kojos. Jis ištiesia ranką tvirtam vyriškiui – rusui. Rusas paima jį už rankos. Rusas nuplėšia kita ranka jo rūbą. Japonas liekas beveik nuogas – tik  menkas marškos gabalas dengia jo kirkšnis. Japono kojos margos nuo tatuiruočių. Vadinasi jis priklauso jakuzai.

Japonas deda vieną kėdę ant kitos ir užkopia ant jų. Išsitiesia. Tai ne mirtinas triukas, nėra ko bijoti. Tačiau mirtina yra tai, kas spingsi jo akyse. Dar neaišku, kas tai galėtų būti.

Japonui rusas atneša dar vieną kėdę – trečiąją – tam, kad jis ją užsidėtų ant dviejų pirmųjų ir pakiltų dar viena pakopa aukščiau. Japonas daro tai susikaupęs taip, tarsi darbuotųsi dangoraižio paskutiniame aukšte, prie atviro lango. Užkopęs ant kėdžių, atsistoja ant rankų ir ištiesia į šalis savo raumeningas kojas. Vėl atsistoja ant kojų. Priima dar vieną kėdę. Tęsia.

Štai jau šešios kėdės ir jis viršuje – ant rankų. Ištiesęs tatuiruotas kojas į šalis tarsi žuvis pelekus. Jo kūnas ir šlapias tarsi žuvies. Ir netgi tatuiruotės pradeda priminti žuvies žvynų ornamentą. Prie marškos, dengiančios jo intymias vietas, žybteli metalas. Aplanko mintis apie apsidraudimui naudojamą lyną. Visi akrobatai apsidraudžia. Ar jo rizika yra labiau matoma nei lynas?

Aštuntosios kėdės viršūnėje pasirodo ir lynas. Japonas, nekeisdamas veido išraiškos, prisikabina prie jo. Jis nekeičia kūno padėties. Kai juda jo rankos, vos pastebimi judesio impulsai persiduoda į svorio centrą, ir jis pakeičia padėtį, ir negriūna. Be lyno galėjo nukristi iš keturių metrų aukščio, bet blogiausia, kad būtų kritęs ant sugriuvusių kėdžių kalno. Medinių, kietų kampų. Tačiau taip negalėjo atsitikti. Tai buvo rizika tik mums, bet ne jam. Japonas stovi aštuntosios kėdės viršūnėje ir žiūri priešais save.

Ir maždaug šiame aukštyje darosi aišku, kas yra jo akyse.

Tai mirtis. Pati mirtis. Jis užkopė mirti. Visa ta istorija su lyno buvimu–nebuvimu – melas. Jis užkopė tam, kad paklaustų manęs: ar jau laikas mirti? Tik aš galiu jį išgelbėti. Tačiau man tai suvis netikėta. Aš drebu.

Tik dabar girdžiu orkestrą. Turbūt jis tik mano ausyse, sako, taip būna, kai žmonės labai susijaudinę, kai jie praranda realybės pojūtį, jie pasijunta tarsi filmo personažai – jie girdi filmo garso takelį. Suprantu, kad garsas stiprėja, garsėja, jis spaudžia mano galvą, aš nebegaliu galvoti apie tai, ką pasakyti japonui. Ar galėčiau pasakyti jam: mirk?

Mirk. Mirk. Užtenka tik mano minties ir japonas ištiesia ranką dar vienai kėdei – dabar rusas jas neša ir iškelia ant ilgo strypo, bandydamas paduoti kuo tiksliau, kad japonui tereiktų ištiesti vieną pirštelį ir kėdė jau čia. Devintoji kėdė.

Dešimtoji kėdė. Jis vis dar stojasi ant rankų kiekvieną kartą ir ištiesia savo pelekus. Vis šlapesnius. Vis labiau apgailėtinai. Aš jį myliu. Aš nebematau, koks jis mažas. Mes sutverti vienas kitam. Nemirk.

Nemirk.

Tai dar nereiškia, kad myliu garsiai, tačiau muzika viską užgožia, tik ne mintis, nemirk. Japonas nebesistoja ant rankų virš dvyliktosios kėdės, tai nesuvokiama, ką jis sumanė? Jis deda dvyliktąją kėdę skersai vienuoliktosios, taip pavojingai, kad net antrosios ant pirmosios nedrįsčiau įsivaizduoti tokioje pozicijoje. Ir įsikimba įstrižai įsikirtusių kėdės kampų, stojasi ant galvos, paleidžia rankas…

Klyksmas. Muzikos nesigirdi, nes – klyksmas ir aplodismentai.

Ar žmonės visai nebeturi širdies? Mirk, mirk, šaukia jie, mirk!

Nemirk, tyliu aš. Gyvenk, tyliu aš. Argi viską darai todėl, kad iš anksto žinai atsakymą?

Tu atsistoji vis dar toks pats susikaupęs, toks vienišas taškas kažkur palubėje. Dangaus ar žemės esi? Tu vis dar vienišas. Tu vis dar ten. Lėtai, tačiau rodosi, kad visai nebepavojingai (nors tu vis dar su lynu, su juo nebesiskiri – girdėjai mane?), leidiesi kėdė po kėdės, iki pat grindų. Kodėl?

Tam, kad atsistojęs priešais mane staiga… nusišypsotum.

Įžūliai. Negražiai. Nejaponiškai. Iš kažkur. Kažkam. Ne man.

Dvyniai

Sukasi ratas. Kaip kiauras milžino šaukštas. Dvigubas šaukštas. Iš abiejų galų – po ratą. Jį išsuko raguotas pusnuogis velnias. Kitas velnias – dvynys – stovi šalia, ant žemės, laukia. Stebi, kaip pirmasis Velnias išsuka ratą, vis stipriau ir pikčiau. Viskas raudona.

Pirmasis velnias pradeda cirkintis. Kai ratas, kuriame jis eina ir eina, ir netgi užšoka priešais save, kad suktųsi dar greičiau, kai tas ratas pakyla į viršų, jis staiga sustabdo sukimąsi. Balansuoja, stovėdamas viršuje. Reiškia, tai yra valdoma. Nors judesys buvo toks stiprus, kad sunku patikėti, jog valdoma. Sunku tikėti savo akimis (ne tik šiuo atveju). Kiek pabalansavęs, jis metasi žemyn ir ratai vėl sukasi. Kaskart, pasiekęs viršūnę, šoka žemyn. Atrodo, kad nukris. Kas, kad velnias, – vis tiek nukritęs užsimuštų. (Tas sumaitotos mėsos vaizdas, net ir vaizduotėje, šiurpus.)

Nepastebėtai, tiksliau, pastebėtai, bet tik akies krašteliu, sukėlęs nuostabų pasibaisėjimą, į antrąjį ratą įšoka antrasis raguotis. Įšoka taip mitriai, kad atrodo nerealu. Išvis atrodo nerealu. Dabar jie sukasi dviese. Kiekvienas eina savajame rate, sukinys dar stipresnis.

Turbūt įcentrinė jėga juos mestų (dabar nežinau tiksliai kurion) pusėn arba lauk, žemyn, sumaltų į faršą. Tačiau jie labai stiprūs velniai, eina pavargę, priešindamiesi oro, gravitacijos, laiko, garso, šviesos jėgoms, jie eina kažkur virš, ant, už. Atrodo, kad nė nekvėpuoja, nebijo, nemato. Jie yra už.

O garsas tai tik patvirtina. Geležis kala geležį. Dunda žemai ir giliai. Tai – Požemio garsai. Tai – Mirties dainos. Ar šiurpsta velnių oda ją girdint? Turbūt tai jų lopšinė. Jie sukasi ir šokinėja, nenutrūkstamas judesys, nepaliaujamas, monotoniškas, nuolatinė rizika, tik neaišku kuo rizikuojama, nes tikrai ne gyvybe.

Galbūt mūsų, mano gyvybe.

Tuomet antrasis velnias – jis mažiau pavargęs, todėl man atrodo, kad tai antrasis – išlenda į savo rato išorę, atsistoja ant rato plačios briaunos, tačiau nestovi, nes ratas sukasi, ne, jis nestovi, jis bėga. Eina. Bėga. Šoka. Nušoka vis iš aukščiau, pasivydamas ratą, nuėjusį savo kelią apskritimu. Užgniaužia kvapą. Jis eina tarsi po vandeniu. Arba beorėje erdvėje, kuri neduoda nė vienos kruopelytės užsikabinimui, inercijai. Bet joje yra viršus ir apačia. Nors tai atrodo vis labiau komplikuota.

Jis išsitraukia raudoną šokdynę. Kokia ironija, koks groteskas. Patikėčiau, kad šokdynė atimta iš jos savininkės – mažos nedoros mergaitės, kurią iškepė ant Pragaro laužo, ne mažiau. Arba patikėčiau, kad tai abiejų velnių nukirptos ir dailiai surištos uodegos.

Velnias sulaukia, kol jo ratas pakyla (jo brolis dvynys yra varomoji jėga, jis kantriai darbuojasi kaip koks Sizifas), užsimoja ir bando šokinėti ten, kur būtų sunku ir išstovėti. Užkliūna už šokdynės, vos nenuvirsta žemyn (aukštyn?), susizgrimba – griebiasi už širdies, taip rusiškai, juokiasi, atgauna lygsvarą, eina žemai, aukštyn, pasiruošia daryti triuką vėl. Jis minta adrenalinu.

Jo ratas užsimoja kristi žemyn, jis krenta. Velnias nušoka ant jo labai žemai, tuo tarpu ore aplink save apsukęs šokdynę gal trylika kartų. Tam, kad galėtų paniekinamai numesti šokdynę (kam?) ir dar apsukti ratų, dar eiti prieš srovę, sunkiai, klaikiai, beprasmiškai.

Niekuomet nemaniau, kad velnias yra (1) kraštutinis vyras ir dar (2) toks žmoniškai liūdnas.

(NYC 2009)

neturėjom stiklo
bet turėjom veidrodžius
veidrodžius veidrodžius veidrodžius
daiktus, mums veidą rodžiusius
veidus, mums pasirodančius
daiktuose
kituose
ne stikle

II

mano sesuo gyveno anapus
kalbėdama apsikabindavo mane
iš nugaros, priešais mane, veidrodyje
mūsų veidai nebuvo panašūs
tamsus ar šviesus
kaukė ar veidas
komedija ar tragedija
šitie veidai mums buvo pažįstami
daug gražesni, nes atvirkštiniai
gimtieji, daugkart matyti
kitų dar nebuvome matę, kitų
dar negeidavom regėti, susipažinti

III

aš gyvenau anapus
bet tik vėliais vakarais, naktimis
po stalo lempa, nuoga ir šalta jos šviesa
kaip sakoma, dienine – bet naktinių namų
apsitempdavau kūną naktiniais
mano klubai ir krūtys kaip afroditės
prasta gipsinė kopija, svyranti
dailės mokyklos fojė, be rankų –
gaubiau delnais krūteles
ir linguodavau sau į ritmą
į pulsą, nesu dar graži – gaiži
anapus stiklo kvapni

IV

mūsų veidrodis su sparnais
visai kaip bažnyčios altorius
vienas ir du, sparnais jis galėtų
užsidengti apmurusį veidą, jeigu
padėtum, jeigu tai būtų ir tavo
veidas, ir štai aš tai padariau, ir
pažvelgiau jo sparnan, ir pamačiau
daug savęs, daug daug savęs
besikartojančios į kairę į dešinę
tuomet užsimerkiau ir vėl atsimerkiau
ir tik viena aš likau – pati negražiausia
viename sparne, kuris
atvirkštiniame atvirkštinis
jis rodė mane ne gražią, o kreivą – tokią,
kokia esu iš tiesų, kitų akyse, kitiems
aiktelėjau ir nuplėšiau jam sparnus
užteks, prisiskraidėm

bet kitą dieną – įsižiūrėjau
ne –
taip, čia aš

V

šluostyti veidrodžio dulkes
vabzdžių ekskrementus ir
čiaudalų plėmus, atsargiai
prilaikant galvą, braukti

šlapia šluoste per jo/savo veidą
retkarčiais žvilgtelti jam/sau į akis
nusišypsoti, iškišti jam/sau liežuvį
tiktai nelaukti, kol jo/mano actas išdžius

tiktai griebti vakarykštę tiesą
ir suglamžytą popierių spausti
sukti ir sukti ratus ant jo veido
apžiūrinėti aną kambarį
anų seserų
anoje pusėje
aną šeštadienį

VI

jei iškiši liežuvį veidrodžiui – išlįs velniukas
motė sako, motė nežiūri į mano rankas, o rankose
neįžiūri stiklo šukės brizgiu sidabro pamušalu
gal nugara mato akyla motė, bet aš rizikuoju
iškišu tam velniukui liežuvį – ir kur tu dabar?

jei netiki velnią
tai netiki dievą

tikiu tik veidrodį
vienišą tuščią veidrodį

VII

mažame, apvaliame
kadaise rastame žolėje
aš mačiau save, besišypsančią
kraujo pritvinkusią, alpstančią, trokštančią
mačiausi viena, visai vieniša, pamylėta
bet nemylėta, bet per mažai, bet ne taip, kaip norėta
mačiau save kitokią, nei kitos
(iš kur aš žinojau?)
mačiau save tokią, kokios matyt nenorėjau
(o kokią norėjau?)
nesilyginau su pornografijos fėjomis
(gal nereikėjo?)
mylėjau save purvinesnę, negu tikėjaus
negu tikėjau

ir kiekvieną kartą veidrodis šaukė:
imk ir mylėkis

ir netgi iš mano giliausio kuprinės kampelio
ir netgi iš to, prakiurusio, iš kurio galėjo išskristi
sudužti, pabirti ant palangos kelkraščio

užkasiau jį, sysiodama kopose
tyliai palaidojau, kad neberėktų

VIII

kai miršta, jį reikia uždengti, jį – juodu tiuliu
paslėpti tarsi išdurtą akį, vieną ir vienišą, tarsi išdaužtą langą
langą į jos dvi dienas nebegyvenamą kambarį, veidrodį
į jos atvirkštinę lovą, kur vyras galėjo būti švelnus – atvirkštinis
ir atvirkštinę vonią, kur kūnas jos buvo tobulas – atvirkštinis
ir atvirkštinį koridorių, kur svečiai atnešdavo vyno – gardaus, atvirkštinio
ir atvirkštinį krėslą, kuriame miegojo balta katė – ne ta, išėjusioji
ir tele ekraną, priešais kurį tebemezgė išvirkštinėmis akimis

kai miršta, reikia uždengti tą akį, kuri viską matė
uždaryti tą langą, kad neįskristų tie, atvirkštiniai
kad nebejauktų šiapus gyvenimo tiems, kurie liko
kad neatimtų tikėjimo prietarais – jei nesulaikomi neateitų

IX

sudaužei veidrodį raktais – ar tai kitaip, nei alkūne, kulnu, skėčio galu?
sudaužęs raktais tikiesi ne septynerių metų bausmės laikotarpio
tikiesi, kad raktai atvers sutarties stalčiuką, ištrauksi, skaitysi
mojuosi pundu priešais akis nematomam prokurorui:
reikalauju perskaičiuoti atpirkos terminą, teisėjau
reikalauju pridėti lengvinančias aplinkybes – raktai ant žemės – tai laimė
kai įdaužtas veidrodis – įžeidimas anapusybei

septyneri metai baimės, kad viskas blogai, viskas, visiems, visaip
sakykite tiesą – ar man baigsis blogai?
o ar gali šioj žemėj, šios žemės buvėjui baigtis blogai?
optimiste, vien tik gerai, vien tik – nebūtimi
kurią, tikiuosi, dar pameni – prieš kūdikystę

X

mačiau save ežero veide
nemačiau savęs upėje
ežeras tyliai laukė, o upė – bėgo

mačiau save tavosiose akyse
nemačiau – tavosiose
tu – pirmasis – verkei manęs
tu – antrasis – mylėdamas užsimerkei

mačiau save sidabro šaukšte
nemačiau – mediniam dieve
šaukštas mane maitino, medis – kvailino

mačiau save išgaubtą linzėje
nemačiau gulinčios nuotraukose
pagailėjo meistras man želatinos

mačiau save ekrane
žiūrėjau – aš – nemirksėdama
buvau jauna, nuoga, laukinė
su technikos stebuklais dar
nesusidėjusi ir nesuderinama

mačiausi veidrodyje

XI

tu mano veidrodis, mano brolis dvynys
tas, paliekantis mane kitiems dvyniams
kitiems veidrodžiams
leidžiantis bučiuoti pro stiklą
mylėtis pro stiklą
išeinantis, atsisveikinantis:

tu turi veidrodžių
išmok būti su jais
išmok būti viena
tu turi veidrodžių

o ar turiu nors vieną delną?
nors vieną šiltą šlaunį?
nors vieną gilią bambą?
nors vieną glotnią nugarą?
nors vienos akies vyzdį
suvirpantį, mane pamačius?

esu tavo veidrodis, sesuo dvynė
tavo, paliekančio mane kitiems dvyniams
kitiems veidrodžiams
leidžiantiems bučiuoti juos pro stiklą
mylėtis su jais pro stiklą

neišeinanti, neatsisveikinanti
dūžtant neskambanti

XII

sūkurys sietuvoje, prietemoje
žiūrint sau į akis per prieblandos veidrodį
svaigi begalybė, nė viena akimi mažiau
lygtai stovėtumei ant
šešiasdešimtojo aukšto slidaus laiptelio
žiūrėtumei žemėn – nieko tokio
kad tik nežinotum: žemyn – gilyn
o už asfalto – nieko
gilu iki akių dugno
bet vis tiek negali atšaukti
žvilgsnio iš sūkurio, iš sietuvos
akių nuo savo akių
dugno nuo savo bedugnės
viršukalnių nuo savo dangaus
kuriam pritrūks O2
ir kraujas tvinksės neritmiškai:
ak–ak–akakak–ak–ak– –ak

nežiūrėk į vyzdį –
pamatysi mirtį

XIII

jei mes su tavim atsistosime
per metrą ir pasisuksime vieno
laipsnio kampu vienas kito atžvilgiu
tai pasikartosime vienas kitame
lygiai penkiasdešimt septynis kartus
kol galiausiai išnyksime

kiekvienas mudviejų atvaizdas bus
vis mažesnis ir vis tolimesnis

įsileiskime trečią objektą

jei abu atsistosite dviejų metrų atstumu
o man leisit stovėti tarp jūsų
susidarys devyni milijardai manęs
jumyse

bet taip kartodamasi
aš išnyksiu

tik kartosiuos ilgai

XIV

nebeturime veidrodžių
bet turime kameras
kameras kameras kameras
mechanines daikto akis
foto vyzdžius abejingus
išsiplečiančius nuo tamsos
ne iš nuostabos, ne nuo skausmo
nuo šviesos susiaurėjančius
svetimus veidus mums rodančius
daiktus tuose veiduose
veidus tuose daiktuose
nebe upėje
ne stikle

(2010 m.)

(1)

Raudonasis sąsiuvinys. Dabar kaskart, kai atsiverčiu jį, ne, prieš tai, vos tik paimu į rankas, vos paliečiu viršelį, prisimenu tą nelaimingą pavasario dieną ir tą spalvą po mano akių vokais. Kraujo kvapą. Popierius primena iškrakmolytą slaugės chalatą. Melsvos linijos – skylantį palatos lubų tinką. Rašalas man primena, kad mėgstu rašyti. Mėgau, dabar nebemėgstu. Rašau ne dėl kokio didelio dvasinio poreikio, o iš neturėjimo ką veikti.

Vakar paskambinau Gintarui ir paprašiau kasečių. Užnešė šįryt (ir pasiskolino Remarque’o „Juodąjį obeliską“). Tik kur aš jų klausysiu? Teta neatsakė į mano klausimą, ar galėčiau siūti jos namuose, o mano planas paprastas – siūdama liurlinčiau jos magę. Kitas planas – prašyti, kad paskolintų magę bent savaitei. Bet žiauriai nedrįstu. Na, negaliu prisiversti maldauti ir viskas. Mama žadėjo už mane paprašyti, nes gal pasitaikys proga, gal išeis iš kalbos. Dabar jie visi kartu išvažiavo į kapines (o aš sėdžiu namie vienut vienutėlė). Tik netikiu, kad kas nors pavyks. Mama pamirš paklausti. Nieko nuostabaus, ji tokia užuomarša. Taigi ant stalo priešais mane – trys įdomios kasetės, o garso iš jų negaliu išgauti…

Eisiu toliau megzti arba skaitysiu. Tokia liūdna ši vasara. Nepasakyčiau, kad kitos buvo linksmesnės, bet šita tiesiog viršija lūkesčius.

(2)

Praėjo kelios savaitės. Prasidėjo rugpjūtis. Jau išmokau vaikščioti su ramentais. Krutu šiaip ne taip. Priiminėju užuojautas, kurių vis dar pasitaiko (ir kurios man labai nepatinka), laukiu, kol prasidės rugsėjis, mokslo metai, tryliktieji mokslo metai, tryliktoji klasė, o galbūt šalia mokslų pradėsiu dirbti. Bijau, nes štai baigsis vasara ir mano draugai pakels sparnus, išlėks studijuoti. Bijau, nes taip ir bus.

Laukiu Gintaro. Jau buvau nusprendusi pati atsiimti iš jo knygą (maniau, kad simboliškai išsilaisvinčiau), tačiau kitą dieną pats paskambino, smagiai pasikalbėjome, ir aš vėl panorau niekada su juo nesiskirti. Baisiai kvaila. Juo labiau kad žinau, jog po mėnesio išsiskirsime. Gal ir ne visam laikui, bet vis tiek – mus skirs didelė erdvė, naujų žmonių, įspūdžių, patyrimų pilna erdvė, o tai visuomet atstumia žmones.

Užvakar iš kaimo grįžo Aušrinė. Vakar beveik visą dieną praleidom drauge, kieme, ant suoliuko (žinoma, ne po mūsų langais). Ji tokia laiminga – kalbėjo taip, lyg atrodytų tokia laiminga. Padarė laimingą ir mane. Man tik buvo truputį gaila, kad kalbu pesimistiškai. Negalėjau susilaikyti, jausdama, kaip mūsų su Aušrine keliai irgi skiriasi. Net jau – nebendravome kurį laiką, ir mintys, išsiveržusios iš to paties šaltinėlio, teka į skirtingas puses. Aušrinė skrajoja, nes prieš akis – studijų metai. Naujas pasaulis. Man dar viskas toli. Šiais ir kitais metais turėsiu išplėšti teisę studijuoti. Man negalima užmigti. Man nebegalima skrajoti.

Išsiskyrė ir mudviejų dievotumas. Nebejaučiu ryšio su Dievu taip aiškiai kaip anksčiau. Gal todėl, kad stengiuosi kuo mažiau būti viena, einu prie žmonių, nors dažniausiai tai – sapno žmonės. Net nepajuntu, kaip pradedu mintyse kalbėtis su kuriuo nors draugu.

Kalbuosi su Gintaru. Kalbu ne tai, ką pasakyčiau tikrovėje, bandydama užmaskuoti tikrąsias mintis, bet ką iš tikro norėčiau pasakyti tą minutę. O gal ir išdrįsčiau, jei būtų šalia? Paprastai, kai mes susitinkame, gražios mintys būna nuplaukusios užmarštin.

Kartais mintyse pasikalbu su Valentu – jis juk toks suaugęs žmogus, daug labiau patyręs. Jaučiu, kad jam galėčiau atverti daugiau negu bendraamžiui. Tačiau kai įsivaizduoju galimą tikrą susitikimą su Valentu, nusipurtau: „Ne, ne. Dieve, geriau nereikia su juo matytis. Kažkas su juo negerai, kažkas, ko dar nesuprantu, tik nujaučiu. Geriau susidurkime po penkerių dešimties metų…“ Mus skiria daug pavasarių, per daug. Jei daugiau nesusitiksime, visuomet manysi, kad man devyniolika – amžinai aštuoniolika. O aš manysiu, kad susapnavau tave. Parašysiu tave tada, kai norėsiu pasikalbėti. Ne plepėti, o kalbėtis.

(3)

Draugystę užmuša ne išsiskyrimai, ne erdvės, ne nauji įspūdžiai ir patyrimai, draugystę užmuša melas. Čia rašau tai, ko tau nesakysiu, nes nenoriu tavęs skaudinti. Netgi jeigu skaudinčiau prisipažinimu, jog įskaudinai mane. Kodėl nutylėjai, kad myli Gintarą? Kad jūs draugaujate? Esi sakiusi, kad pasiilgai „ir jo“, kaip ir visų draugų. Esi išklausiusi mano išpažinčių apie jausmus jam. Tačiau nežinai paskutinių naujienų: ne kažin ką bejaučiu. Jis atsainiai elgiasi su manimi, ir tai ilgai tęstis negali – nesu mazochistė. Kartais vengiu jo (ir minčių apie jį), kartais ieškau (ir galvoju), bet tai nėra svarbiau už draugystę su tavimi. Jei tu jį myli, tai gerai. Tik pasakyk, neslėpk nuo manęs. Kaip bjauru apie tai sužinoti iš kitų! Skauda. Ką reiškia ta mūsų istorija prieš amžinybę? Nieko. Nenoriu prarasti draugės. Tokios kaip tu niekur nerasiu. Tu trauki žmones. Jie nori pabūti šalia tavęs ir pagyti. (Kaip teisingai nusprendei tapti gydytoja.) Tu trauki mane. Ką daryti? Išsiaiškink viską su manimi. Išdrįsk man išsipasakoti. Dabar tu vėl išvažiavai, o kai grįši, viskas bus kitaip, jausi, kad aš pasikeičiau, bet nesuprasi kodėl. Nes aš neišdrįsiu tau užsiminti apie tai, ką čia rašau. Ir greičiausiai to niekada neperskaitysi, nes nebeduosiu tau savo dienoraščio (tu mane gąsdini). Kodėl tu man tiesiog nepasakei? Galbūt planuoji pasakyti vėliau, kai pati suprasi, kas darosi?

(4)

Yra žmonių, kurie kenčia skausmą, badą, dalyvauja kare, kasdien patiria neteisybę, mato mirtį. Yra žmonių, kurie jaučia tokias dideles kančias, kad skandinasi alkoholyje, migdo savo sąmonę narkotikais. Jie sutinka prarasti save ir įtiki laimės iliuzija, jaučiasi pabėgę nuo skausmo, nuo realybės. O aš patyriau labai mažai skausmo, galėjo būti daug blogiau. Skausmas yra įdomus pojūtis, kai neveji jo lauk, kai nebijai. Skausmas – tai dar vienas pojūtis. Kažkodėl vienus vadiname maloniais, kitus – nemaloniais. Vieni yra pageidaujami, kiti – ne. Kas juos taip surūšiavo? Pavydas – malonus ar ne? Kaip kam. O baimė? Siaubo filmų mėgėjai sakytų taip, o aš – kitaip. Meilė? Man tai labiau skausmas, nei malonumas. Bet pats skausmas? Argi negali jis būti malonus?

Labiausiai bijau apatijos, kuri įgėlė man lyg gyvatė, nuodai paralyžiuoja mane pamažu, o aš ramiai ieškau priešnuodžių. (Bent žinau gyvatės rūšį – apatija.) Ieškau apatiškai. Todėl ir nejudu niekur. Todėl ir nerandu. Nieko. Todėl apsiriboju skaitymu ir mažomis dovanėlėmis sau: filmais, kavinėmis. Žinau, kad šito maža. Mano širdžiai reikia kažko didesnio.

(5)

Sapne atėjo Arūnas, ir kalbėjau:

„Vengiu žmonių, kuriuose pastebiu užgimstant meilę man. Bijau, kad perpratai jau tada, per išleistuves, ant stogo. O juk tada, tą naktį, mano vieta buvo šalia tavęs, o ne invalido vežimėlyje šalia šampano buteliais nukrauto stalo. Ir ne šalia girto Gintaro, kuriam manęs nereikia. Mane traukia paslaptingi vaikinai, vaikinai-bėda. Gintaras toks. Ir jis traukia mane. Ne, jau būtasis kartinis – traukė. Tai, kas atrodė amžina, baigėsi. Kas būtų buvę, jei tą naktį būčiau sėdėjusi šalia tavęs? Kas būtų buvę, jei mėnesį prieš tai būčiau taip sėdėjusi šalia tavęs, o ne už Gintaro nugaros, ne ant jo motociklo? Per daug sąlygų. Neverta dabar tuščiai svarstyti, kas būtų buvę, jei nebūtų buvę… Tik dabar tave turiu, štai klausaisi mano monologo ir tyli. Nes vakar aš praeitį, dabartį ir ateitį sujungiau į visa.  Tu tyli, bet aš galiu kalbėti, ir tu – mano. Truputį sapnas, truputį tikras. Tarp mūsų niekas pagaliau nestovi ir nesišaipo. Ar galėčiau tau šiandien pasakyti, kad pasiilgau? Ar? Girdi?“

Arūnas išėjo. Išvažiavo. Dingo. Niekada nieko panašaus jam nepasakyčiau.

Negaliu pamiršti, kad turiu gamtišką pusę (net jei pamirščiau, kartą per mėnesį ji pati save primintų). Man nereikia niekieno malonės, niekieno meilės, bet jai – reikia. Ji reikalauja to, kas jai priklauso! Dažnai ji mane užvaldo. Bet kita pusė neleidžia jai išlįsti į paviršių, išsiduoti – tai mano protas, mano stiprusis, gerasis draugas protas. Jis laiko mane suveržęs kaip gipsas niežtinčią koją. Laiko, laiko, o aš vis tiek ilgiuosi, ir tas niežulys…

Kartais įsimyliu žmones, kurių akys kalba.  Jei ne akys, būčiau net nekalbėjusi su Valentu, kai jis prisėdo prie mūsų staliuko. Su juo buvo įkaušęs plikis nutrintais treningais. Valentas vilkėjo juodą odinę striukę ir atrodė visai inteligentiškas. Kai nusišypsojo, pasimatė priekinių dantų eilės, o šonuose – tuštumos. Bet – akys. Užteko akių ir pastabos apie mano akis. „Tavo akys keistos, žvilgsnis hipnotizuojantis…“ – tarė nosiniu balsu. Įsiklausiau. Jeigu žmonės pastebi mano akis, tai turbūt ne veltui ieškau kažko ne tik kituose, bet ir savyje.

Žvalgausi į aplinkinių akis. Jos dažniausiai tuščios. Veidai iškreipti nuobodulio, tuštybės, nepasotinamų aistrų. Arba tik debiliškai taikūs, graudūs, nelaimingi. Nekenčiu tų veidų. Paprasčiausiai – nekenčiu. Žinau, kad neapykanta yra blogai. Deja, nežinau, kaip jos išvengti. Bandau trauktis nuo tų, kurių nekenčiu. Jie mane persekioja. Veidai visur, veidai, skirtingi, bet vienodi, veidai. Su kai kuriais pažįstamais veidais nesisveikinu – apsimetu, kad nematau, kad nepažįstu. Jie buvo praeityje. (O praeitis įeina į visa, o iš viso neišimsi nieko.)

Už lango groja lietus. Daugiau nieko nenoriu girdėti.

(6)

„Sveikas, Valentai, atėjai… Net nežinau, ką tau sakyti – tikėjausi, kad niekada nebesusitiksim…“ Valentas tyli, pakreipęs galvą žiūri į mane pilkomis akimis, ironiškai šypsosi. Jo minkštos lūpos, slepiančios šonines dantų tuštumas, šypsosi. Jo veidas, slepiantis nevykusio gyvenimo istoriją, šypsosi. Jis nori atrodyti gražesnis, nei yra. Man. Jo sausos, gyslotos lyg narkomano rankos ilsisi ant ledinio stalviršio. Pakeltos nuo jo – virpėtų. Seniai seniai (prieš tris savaites?) man buvo gera, kai tos rankos laikė manąsias. Man jų reikėjo. Dabar? Aš to nesureikšminu. Žiūriu į Valentą ir prisimenu klausimą: ar galima pažinti žmogų per dieną? Ne – per kelias valandas?

„Pavargau. Gyvenu tarp žmonių, kurie nieko negalvoja. Gyvenu kaip jie: miegu, prausiuosi, valgau, žiūriu televizorių, einu pasivaikščioti, plepu… Kad tu žinotum, kaip atsibodo plepėti! Noriu kalbėtis. Plepėjimas – betikslis ir bevaisis. Nežinau, kodėl vis tiek susitinku su jais, kodėl vis tiek plepu, kodėl nenutraukiu ryšių, jei iš jų nieko negaunu, jei jie neima iš manęs nieko, ką galiu duoti… Ir neduosiu jiems nieko, neduosiu. Jų gyvenimas (ir mano gyvenimas tarp jų) man atrodo prasta vaidyba. Desperatiškas nenoras būti savimi.“

Valentas teatrališkai pakreipia galvą ir įdėmiai žiūri į mano lūpas. Aš jam kalbu, o jis nori mane bučiuoti! Kai pirmą kartą jis taip pažiūrėjo į mane ir taip pabučiavo mane, išsigandau, kad tai dirbtina. Kad jis, aktoriaus sūnus, mėgdžioja tėvo manieras. Bet mano vidinis balsas aiškino: vaidyba yra jis pats.

Man sako: „Tu graži. Graži ir protinga.“ Braukia pirštu per skruostą, jaučiu tą dryžę, lyg įkaitusiu šaukšteliu būtų spaudęs. Paskui pirštas liečia mano lūpas. Mano kreivus priekinius dantis. Sakau: „Ir vėl lyja.“ O jis: „Tai gerai ar blogai?“ O aš susimąstau.

Niekas manęs neklausinėja taip. Tik Valentas, tik jis. Niekada nesusimąsčiau apie tai, gerai ar blogai, kad lyja. „Blogai, – sakau. – Būtų gerai, jeigu šviestų saulė. O jeigu ne – kad žaibai ir griaustinis.“ Valentas: „Čia yra tiesos.“ Mes sėdime jo automobilyje, pro mus vaikšto žmonės. Bučiuotis prie visų. Su vedusiu vyru, kurio tėvas yra aktorius. Bučiuotis teatrališkai. „Parvežk mane namo.“

(7)

Už tai, kad ištvėriau pažeminimą, man paskolino magę. Break on through to the other side! Ką tai reiškia? Kas toks Jimas Morrisonas? Velnias ar didelis žmogus? Kaip iš tiesų jis mirė? Tai, ką apie jį kalba žmonės, nebūtinai yra tiesa. Ką jam kalbėjo indėno dvasia? Dabar pusė dviejų nakties, ir aš norėčiau su kuo nors pasikalbėti, bet nieko šalia nėra. Visi miega. Miega kietai, kaip numirę. Kodėl niekas ne su manimi? Kodėl aš su niekuo? Kas bus rytoj? Kur aš einu? Ko ieškau? Ar rytoj bus graži diena? Graži? Važiuosiu prie susmirdusio ežero merdėti. Gulėsiu kaip nudvėsusi žuvis pilvu į saulę. Jimas Morrisonas verkė, nes aš taip gulėsiu. Aš pamiršiu, neprisiminsiu. Nes negaliu gyventi taip, kaip gyveno jis. Nes aš nesu jis, aš – esu aš. Bet aš turiu eiti. Kažkuria kryptimi. Viena. Eiti, net nespėjusi nuspręsti, kur eiti. Kelias į mirtį ar beprotystę? Kelias be pradžios – jos neprisimenu – ir be galo – apie jį nenoriu galvoti. Užteks. Aš nieko nežinau. O tai, ką žinau – neįtikima.

(8)

Grįžo Aušrinė, pasikvietė mane į svečius. Ant stalo obuoliai iš jos kaimo, nertos krakmolytos servetėlės, ant jų – arbata porcelianiniuose puodeliuose iš šventinio servizo, grietinėlės putėsiai, kuriuos ji pati gamino. Viskas gražu ir skanu. Jų namai gražūs. Norisi kvėpuoti tais namais ir kiekvieną smulkmeną įsiminti, o paskui gyventi prisiminimais. Ir muzika jų namuose skamba. Ir elektros niekas netaupo. Tėvai nebijo pasirodyti svečiui: visuomet užeina į kambarį pasilabinti ir šnektelėti su manimi. Jaučiuosi lygi su jais.

Mano namuose taip nėra, nes mano tėvai bijo žmonių. Jie nenori, kad kas nors ateitų į svečius. Jie nori tūnoti vienoje dėžutėje, prietemoje, susigūžę, susikibę – nemėgdami vienas kito, bet vis tiek susikibę, nes taip saugiau. Taip save apgaudinėja pelės. Mes nematome nieko, todėl ir mūsų niekas nemato. Mes susiliejome su aplinka taip tobulai, kad niekas nepasakys, jog esame ne tokie kaip visi.

Svečiuodamasi Aušrinės namuose, negalvoju apie tai, kur reikės grįžti.

Aušrinės akys paburkusios. Verkė? Paaiškino, kad pavargo nuo skubėjimo visos ekskursijos metu, nervai persitempė, nes viešbučiuose negalėjo išsimiegoti. O dar trečią dieną apsirgo „be aiškios kūniškos priežasties“. Bet dvasinė priežastis galėjo būti? Nesikišau, jos reikalas, pasakoti man ar nutylėti. Žmogus turi teisę į privatumą. Svarbiausia, kad ji grįžo sveika ir gyva, kad autobusas nenuriedėjo į prarają, kaip kartais atsitinka.

(9)

Suskambo telefonas. Kai suskamba telefonas, galvoju: „Kad tik ne man…“ Ir dažniausiai būna ne man. Bet pakėliau ragelį pati, ir buvo man. Juokinga – niekas neprakalbo. Pasakiau „alio“ ir „aš klausau“, pasiklausiau šniokštimo ir padėjau ragelį. O ką? Visada pasiklausau ir padedu ragelį, jei niekas nekalba. Kvaila būtų dešimt minučių šaukti „alio, alio, alio!“ – taip daro mano tėvas. Paprastai man nejauku girdėti ošiant tylą, bet šįkart pajutau malonumą. Nežinau, kuri mano dalis tai pajuto: turbūt pati giliausia. Negaliu įvardinti, kas man skambino ir ką pasakė, bet žinau, kad ieškojo manęs ir skyrė tylą man. Negaliu žodžiais nusakyti, ką sužinojau ir išvis – ką tai reiškia…

„Aš tarp dangaus ir žemės.“ – „Paukštis?“ – „Ne…“ – „Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris nori išprotėti? Sąmoningai renkasi būti bepročiu.“ – „Beprotis.“ – „Ne ne. Jei jis tikrai išprotėtų, tai nenorėtų būti beprotis, juolab sąmoningai. Jis to bijotų. Ir neprisipažintų niekam, kad yra beprotis.“ – „Tuomet kodėl toks sąmoningas žmogus nori būti beprotis? Kodėl jis nenori būti savo proto, kaip dauguma?“ – „Todėl, kad jis nenori būti toks kaip dauguma. Jis tikisi, kad beprotystė atvertų jam duris į anapus.“ – „Kiekvienas žmogus bent teoriškai yra laisvas ir gali daryti tai, ką nori. Tam nereikia balto bilieto…“ – „Bet… Žmogus, trokštantis laisvės, gali ją patirti tik išprotėjęs. Kitų akyse. Minia, šiaip ar taip, išvadins jį pakvaišėliu, nes elgsis ne pagal jų taisykles.“

Mergytė susižavėjusi žiūrėjo į vaikiškos knygutės puslapį, kuriame buvo nupiešta moteriškai apsirengusi pelė, ant galvos nešanti medžio lapą (liepos? beržo? epušės?). Lapas lyg semtuvėlis, kaupinas žemių. Ant žemių, iš žemių… augo medžiai, nameliai, tvorelės, gėlynai. Mažas pelės pasaulis!

Mergytė užvertė knygutę ir kibo į darbą. Rado dėžutę nuo saldainių žirniukų. Pakasė žemių iš gėlyno. Pripylė dėžutę ir padėjo ant palangės, kur daugiausia saulės. Jeigu pelė užsiaugino pasaulį, tai kodėl aš negaliu? „Tau nepavyks“, – sako mama, bet mergytė netiki. Reikia palaukti, reikia kantriai laukti, kol viskas subręs, sudygs, sužaliuos. O tada, kai bus išdygęs namelis su trimis langais ir durimis, tada galbūt netgi ateis maži žmogeliai?

Ir ji laukė. Svajojo, sapnavo, kasdien žiūrinėjo žemes, laukdama pirmųjų gyvybės ženklų. Knygelėje nebuvo aprašytas pelės pasaulio receptas, nebuvo ir sakoma, kiek laiko kūryba gali užtrukti, kiek kartų per dieną, savaitę, mėnesį reikia laistyti žemę. Mergytė laistė kas dieną. Vieną rytą mama grąžino žemes gėlynui. Dėžutę sudegino krosnyje.

Ji susimąsto, žiūri į savo rankas, į raudoną randą-siūlę tarp dešinio nykščio ir smiliaus. Ji nežino, ką jos rankos moka daryti. Ji nepažįsta tų rankų.

„Aš noriu būti beprotė. Be proto būsiu laisva ir jausiu, ką reikia daryti. Kartais noriu numirti. Bet prieš mirtį reikia nors vieną kartą pasielgti taip, kaip nori. Pabėgti.“ – „Tam reikia drąsos…“ – „Bet ar nereikia drąsos, paliekant pasaulį?“ – „Tai gali padaryti ne drąsa, o baimė, bejėgiškumas.“ – „Jaučiu savyje didelę jėgą. Bet kai paimu į rankas medžiagą, iš manęs į ją nepereina ta jėga. Jaučiu, kaip užsidaro mano odos poros ir neišleidžia. Esu tokia susikausčiusi. Norisi kaltinti dėl to kitus. Kas tai padarė? Kodėl aš tokia? Kodėl netikiu savimi?“ – „Tai, ką aš mačiau ir žinau, dar nieko nereiškia. Niekas nieko nereiškia, nes visą teisybę težino bevardis Niekas. O norint prisikasti prie to Nieko, reikia bent žinoti, kas yra Vilnius*.“ – „O kas yra Vilnius? Kas, kas yra Vilnius?“ – „Miestas, į kurį tau draudžiama kelti gyjančią koją.“

(10)

Kartais iš įpročio imu laukti Gintaro. Netyčia randu tarp puslapių nuotrauką. Atmintyje šmėkšteli jo įpročiai. Jo dažnai kartojamas „kas iš to?“ Ir kaip valgykloje susikaupęs kabindavo ant stiklinės briaunos šaukštelį. Galiausiai pakabindavo – palikdavo kybantį lyg sapne, atsistodavo ir skubiai nueidavo nuo stalo, kad nematytų, kaip pats sugriauna balansą, šaukštelis krenta…

Jis atvažiavo grąžinti knygos ir atsiimti kasečių, ir pamačiau, kad nusikirpo savo ilgus plaukus. „Nekenčiu ilgaplaukių, – prisipažino. – Nenoriu su jais turėti nieko bendro. Jie visai be idėjos, jie tik bando atkreipti į save dėmesį. Jei neatrodysiu įžūliai, niekas manyje nepasikeis.“ Pasikeis.

Gintaras išvažiuoja į Vilnių studijuoti filosofijos. Vilniuje visai nesvarbus plaukų ilgis, bet koks ten yra normalu. Ten žmonės nežiūri taip įdėmiai vieni kitiems į veidus (ieškodami žiurkiškų bruožų, atrasdami). Ten nereikės kovoti su „paprastais“ vaikinais dėl savo laisvės. Bet šito jis man nesakė. O aš jam irgi nieko. Nesakiau, kad dar kitais metais, įstojusi kur nors (kur? nors?), svajoju nusiskusti plikai. Pasakiau: „Kitos Remarque’o knygos nė kiek ne blogesnės už „Juodąjį obeliską“ – dar turiu „Triumfo arką“, jei kada norėsi…“ Jis pasistiebė, kad pro mūsų virtuvės langą įžiūrėtų paliktą motociklą, ant kurio laipiojo murziai kaimynų vaikai. Ir pasiskubino išlėkti, kol niekas nenusvilo nagų, prisilietęs variklio… Tai buvo „sudie“.

Bandau prisiminti, ar jis pasakė man „atleisk“. Ne, tai nėra svarbu, nėra svarbiausia. Tik keista, jeigu jis sakė, o aš neprisimenu. Tai galėjo būti ištarta ligoninėje. Arba greitosios pagalbos automobilyje, kai jis mane lydėjo, numetęs pakelėje motociklą. Paskui, kai buvo aišku, jog gyvensiu, jog aš pati kalta dėl to, kad taip atsitiko – niekada nelaukiau, kad atsiprašytų manęs, ne, ne, dėl ko? Tik mano tėvai yra įsitikinę, kad tai Gintaro kaltė.

Jo kaltė, kad susikonstravo motociklą, nusipirko pigaus benzino, pakvietė važiuoti su juo, pats užsegė man raudoną šalmą, vežė prie ežero. Ežero, ežero, ežero. Prieš pat baigiamuosius egzaminus.

Tėvai nesėdėjo Gintarui už nugaros ir negalėjo jausti, kaip tykšta man ant veido jo ašaros, kai pasisuka šonu – vėjas, ašaros, vėjas. Tėvai negalėjo girdėti, kaip krykštauju, kaip mano balsą oro srovė bloškia už mūsų, kaip aš pametu galvą. Tėvai negali patikėti, kad jų dukra išskėtė sparnus į šalis ir sušuko: „Skrendu!“ Ir – krito.

(11)

Greitai baigsis kalendorinė vasara. Dabar galiu atsigręžti ir padaryti suvestinę. Vos tik pradėjau vaikščioti, vasara įgavo pernykštę, užpernykštę, užužpernykštę formą: tarp knygos puslapių ir mezginio gerų ir blogų akių įsiterpdavo pirmadieniai. Pirmadieniais valomi kambariai – valytuvės. Netgi jei jie nespėjami suteršti. Valyti dulkių mikronus, ieškoti plaukų kūlių, šiukšlelių, melstis parketui, baldams, šluostyti apmūsijusius veidrodžius, ardyti voratinklius ir pelėsius. Kalendorinė vasara virsta pirmadienių virtine, rudeniop išskrendančia į šiltuosius kraštus – paskui buvusius klasės draugus. Nuo vasaros vidurio – kalendoriuje atsiranda ir penktadieniai. Paralelinės realybės laikas. Penktadieniais po dvyliktos rodo „naktinę programą“. Piratiniai amerikietiški filmai. Įgarsintojas rėkia rusiškai – nesvarbu, kokia filme nuotaika. Filmuose rodo viską. Visai viską. Kai tėvui tampa nejauku (motina su broliu miega kitame kambaryje), net nedirstelėjęs per petį klausia: „Nenori miego?“ Nea. Pirmadienis – penktadienis, pirmadienis – penktadienis – pirmadienis – penktadienis…

(12)

Šeštadienis. Pusė keturių. Būtų šviesu, bet dangaus pakraščiuose slankioja pikti debesys ir jau grūmoja perkūnija. Mano kambario langas praviras, girdžiu, kaip trečiame aukšte dainuoja nuo pat ryto girti kaimynai. „Mažam kambarėly ugnelę kuriu…“ – patriotai. Virtuvėje, už sienos, šniurkščioja motina. Svečiuose teta. Abi bėdojasi dėl šykščių giminių, kurie tik svetimiems gero trokšta, o saviems visko gaili (tautinis bruožas). Tėvas išėjęs „su reikalais“. Grįš „šiltas“. Išlydėdama motina jį pusiau rusiškai iškeikė. Uždariau duris, kad negirdėčiau.

Jei pradės lyti, užsidegsiu stalinę lempą ir skaitysiu. Knygos – kaip ir sapnai – išsigelbėjimas, kai neturi savo gyvenimo. Kažkada suolo draugas patarė mažiau skaityti, o daugiau gyventi. Kas yra gyvenimas? Poelgiai. Bet jeigu tų poelgių mažai arba išvis nėra, tai gal geriau įsijausti į kitų tikrus arba išgalvotus gyvenimus?

Ką tik paskambino Aušrinė – jau iš Kauno. Pasakojo, kaip viskas ten atrodo. Man visai patiko klausytis. Kalbėti visai nenorėjau, o ir neturėjau, ką pasakyti. Tačiau Aušrinei pasirodė, kad man bloga, kai girdžiu, jog kiti laimingesni už mane. Raminau ją – tai netiesa.

Aš daug sapnuoju. Vieną naktį dalyvavau Gintaro gimtadienyje. Kitą – koncertavau su simfoniniu orkestru. Neseniai pilotavau dvivietį popierinį lėktuvėlį. Prabundu tik tada, kai atsibosta sapnuoti. Prabundu ir iškart nuobodžiauju. Žinau, kad šiandien – be tos audros – nieko neįvyks. Bet ir nenoriu, kad įvyktų. Jei norėčiau, imčiausi pati kokių nors poelgių.

Kai ką supratau. Keistus Valento žodžius: „Tu nieko nežinai, bet ir nenori nieko žinoti…“ Tuomet, kai išgirdau juos, tik linktelėjau lyg pritardama, lyg išgirdusi – tačiau nesuprasdama. Šiandien sutinku, kad tai buvo tiesa.

______________

*Iš Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“.

Paskelbta „Šiaurės Atėnuose“ 2010-07-16 (nuoroda)

mano lopšys – skersvėjy
virš veido kybo, skamba
varpeliai vėjo
mane kažkas pagimdė ir
nuėjo

*

koks mažas tu
koks didelis
ir vienišas labai
pažinti neįmanomas
toli toli, aukštai
lyg marmuro kapitelis
žydram danguj kabi
įkaltas, uždažytas
negyvas
ir labai

*

sapnavau
savo kambarį be savęs
patalus be savo kvapo
ant kilimo su ne mano pėdsakais
vijos ne mano plaukai
vieniši tarakonai proverksmiu
apgiedojo vienatvės dienas
nebėra nebėra
manęs
gal nebuvo
niekad nebuvo
ir nežino kambario mano
niekas
netgi Golemas
savo kambarį taip
sapnavau

*

kambary
nutriušusiam be galo
senas senis
ieško idealo
moterų nemyli
vynas per rūgštus
jo šuo pamiršo loti
jo peilis be kriaunų
ir smilkiniuos pražydo
keistas violetas
neskuba mirtis –
gyvenimas
per lėtas

*

du šunys
palei kiemo tvorą
tarp stiklo ir tarp mūro
kilo
metrai
ir visgi
atsiplėšti neįmanoma
nei jam nuo jos
nei vaizdui
nuo manęs

*

tas
kurio dėka gyvenu
įsibrovė į mano
tuštumą
ir pripildė stiklą
vynu prabangiu

man nereikia to stiklo
man nereikia to vyno

aš degu

*

buvo labai gyvas
dabar visai miręs

*

norėčiau supilti į kalną
sutrupintą kaulą tylos

*

tu romantikas?
taip, aš esu
gal tu ragana?
taip, panašu

*

graži moteris
gražiausia gatvėje
žingsniuoja viena
visai viena
bet visiems graži
ir visiems nuo to
tik geriau

*

visi mane palieka
aš palieku visus
nei aš, nei jie nepyksta
kodėl gi taip
baisu?

*

traukinių stotyje
bėga sekundės
eina minutės
slenka valandos
šliaužia dienos
juda į priekį metai

stoviu
aš

[1999]

Laisvėje atsidūriau apie trečią dienos.

Veja prie gatvės – tanki ir sodriai žalia kaip viešbučio kilimas. Kvepia sprogstantys medžiai, drėgnas asfaltas. Užsimerkiau ir atkišau saulei smakrą. Lietpalčio kišenėje žvanga geležiukai. Padaryti nuodėmę? Nuo viešbučio iki kavinės „Italija“ – trys žingsniai… Tik išgeriu puodelytį espresso su putele ir bėgu namo.

Kavinėje nėra lankytojų. Pažinęs klientę, už baro šypsosi aukštas, liesas kaip kobinys barmenas. Svirpena klasikinė muzika. Viskas tik man, man vienai.

Įsitaisau prie neseniai nulyto lango, saulėkaitoje, žiūriu į tris skulptūras ant teatro stogo: išlakios, juodarūbės, auksaveidės moterys stovi palinkusios į priekį taip, tarsi grumtųsi su priešpriešiniu vėju. Jų kūnai įsitempę, veidai susirūpinę. Rankos nuleistos, rankovės švininės. Junti jų kančią, girdi jų dantų griežimą… Ir kur jos taip žiūri? Į sieną anapus gatvės. Aukštą kito pastato sieną su murzinais, pusakliais langais. Nuo stiklų į moterų veidus muša saulė. Trys mūzos. Jei kūrybai vadovauja tokios kankinės, tai labai jau mėšlungiška ir pati kūryba. Gerai, kad niekada nesvajojau tapti kūrėja. Svajojau tapti keramike, dirbti taikomosios dailės srityje – žiesti tobulų formų puodelius, lėkštutes, ąsotėlius. Menas turi nešti naudą…

Ant stalelio tarkštelėjo kavos puodelis. Šioje kavinėje tokie gražūs espresso puodeliai, norisi pasivogti vieną. Bet negalima, čia reikės grįžti. Saldžiu kofeino šūviu išsigelbėti nuo lietuviškai pilkos, lietingos be prošvaisčių kasdienybės.

Taip begalvodama ir besišypsodama pati sau, ne iškart pajutau, kad kažkas man užstojo saulę. Pažvelgiau pro langą ir kone susijuokiau: priešais stypsojo ir neramiai dairėsi (kavinės pavadinimo? durų?) ryškiai geltona striuke vilkintis vyras. Iš akies – užsienietis. Pasijutęs stebimas, šyptelėjo man ir tučtuojau „sužinojo“, ko nori – atidarė kavinės duris, žengė į vidų. Nusisukau nuo jo. Atsigėriau kavos ir užsimerkiau, ketindama pasimėgauti saldžiai karčia šiluma burnoje…

Pažadino švelnus baritonas. Gilus vyriškas balsas! Tai tas geltonstriukis? Atsigręžiau nustebusi.

-       Excuse me, Miss... – pakartojo.

Ant gretimo staliuko jau išsilankstęs žemėlapį, mikčioja, nežino kaip paklausti. Ištiesiau ranką – duokite, pažiūrėsiu. Jis iškart persikraustė prie mano stalelio. Aš iškart įsitempiau, pasijutau kaip darbe: kai svečias teiraujasi, turiu būti atidžiausia, pagarbiausia ir švelniausia tarnaitė. Duokite, pažiūrėsiu, ko jūs tokiame mažame senamiestyje nerandate. Užsieniečiai tokie žiopliai. Juos gatvėje atskirsi iš to, kad slampinėja išsižioję ir vėpso į pastatų karnizus… Šitas geltonai pasižymėjęs Lukiškių kalėjimą! Klausiu, ar tikrai norite čia? Taip taip, jam reikią į kalėjimą. Ten jau seniai nebe bažnyčia, aiškinu, ten žmogžudžiai – čerkšt per gerklę, rodau. Jis nusišypsojo. Paaiškino, kad šią savaitę ten vyksta paroda, instaliacija, norįs susipažinti, jį mat traukianti egzotika.

Paaiškinau, kaip mokėjau. Iš vidurinės mano užsienio kalba – vokiečių, tačiau ir anglų universitete pralaužiau. Kartais kalbėdama angliškai vis nejučia įterpiu kokį vokišką žodį, bet suprasti mane galima. Jei ne mano praeitis, ko gero, ne kambarius valyčiau, o sėdėčiau registratūroje su baltais rankogaliais ir prancūzišku manikiūru. Dabar gi turiu mojuoti tam vargšui prieš nosį savo raudonomis, sudiržusiomis rankomis (negaliu pakęsti guminių pirštinių, tai mano bėda). Bet užsienietis žiūrėjo į akis.

Sužinojęs tai, ko norėjo, jis nuo manęs nesitraukė. Daininga intonacija prisistatė esąs italas, vardu Antonijus, kelioms dienoms atskridęs į EXPO statybų parodą. Į jo rankas pažiūrėjęs nepasakytum, kad stato namus – baltos, išpuoselėtos. Greičiausiai inžinierius. O kur aukso žiedas? Kišenėje?..

Maktelėjau drungną kavos lašelį ir atsistojau. Antonijus – irgi. Nusekė iki baro, sumokėjo už abiejų kavą, atidarė man duris, gatvėje vėl išklausė – nes nepakeliu nejaukios tylos, todėl pakartojau, kaip eiti link Lukiškių aikštės, kaip rasti kalėjimą. Tada abu garsiai pasvarstėme, kaip atsitiko, kad lietuviai bažnyčioje uždarė zekus… Kadangi man vis tiek į tą pačią pusę, tai jis ir sekė mane – iki pat stotelės.

Atvažiavo troleibusas. Jis sugriebė mane už rankos ir neleido į jį įlipti. Pyktelėjau ir išraudau. Ar visi stotelėje turi matyti, kaip mane kabina užsienietis geltona striuke?

-       Can I see you tonight?

Ne, aišku, kad ne, sori.

Dar vienam kavos puodeliui? Valandai plepesio? Vienam šokiui? Gūžtelėjau dvejodama. Kai pagalvoji…

-       Understand. Good bye, Kamila.

Jis šypsosi ir gūžiasi, traukiasi.

Kodėl gi nesusipažinus su žmogum? Juk neprievartauja, tik domisi. Galima kultūringai pasikalbėti, neatstumti taip jau iškart. Antonijus atrodo drovus, paprastas žmogus. Aš pati sugadinta tokių, kuriems tik viena galvoj, kurie už bokalą perka. („Gersi? Negersi? Tai einam…“) Palauk, neskubėk, sustabdau jį, ir Antonijus nušvinta, ir kalba man, dėsto, kad kalėjime užtruks nežinia kiek, paskui vėl turįs būti EXPO, tačiau jeigu duočiau jam savo numerį, parašytų žinutę, kur ir kada galima susitikti.

Velniop, negi gaila.

*

Namie pamačius motinos veidą, tampa gaila visko, o labiausiai – savęs. Bet neturiu kitos išeities, kaip tik gyventi su ja, jos namuose. Neturiu savų. Mes su Martynu neturime kur eiti, nes mūsų tėtis mus paliko, išėjo pas kitą tetą. Užaugęs sveikoje šeimoje (t. y. jo tėvai susituokė jauni ir iki šiol gyvena drauge), mano buvęs vyras nežino, ką reiškia gyventi be tėvo. Jam atrodo, kad augti be tėvo yra nauja norma. Man taip neatrodo. Anksti sužinojau, ką reiškia neturėti tėvo ir kaip jo trūksta. Man, mergaitei. O berniukui? Mano sūnų augina močiutė. Aš turiu dirbti, išlaikyti šeimą. Motina, nuo pat savo skyrybų serganti viskuo, ką rasi medicinos enciklopedijoje, neseniai susiveikė invalidumą. Sėdi namie kaip konservuota daržovė, išlenda pakvėpuoti grynu oru tik į balkoną.

Iš svetainės girdėjosi įnirtingas pelės kliksėjimas – mano karys šaudo virtualius priešus. Užkaičiau virti makaronus ir sprukau į dušą. Nuplauti ryto vargus ir dienos įspūdžius. Pagalvoti. Pabūti su savimi. Atsukau karštą vandenį, kad nubėgtų ir prigaruotų pilna vonia, nusimečiau sluoksnius drabužių, aukštai susirišau raudonai dažytus, bet jau šiek tiek ataugusius, plaukus, apžiūrėjau save veidrodyje. Kūnas kaip kūnas. Trisdešimt metų, ko norėt? Palindau po šilto vandens srove ir muiluota ranka lėtai, tiriamai glosčiau savo liemenį, krūtis. Per tuos rūpesčius beveik pamiršau, kad turiu save, aš dar turiu save, dar daug gyvenimo prieš akis, dar ilgai gyvensiu. Sukandusi dantis, tylėdama – niekam nereikia mano ašarų.

-       Mam, makaronai! – Martynas už durų.

-       O pats neturi rankų? – viduje užvirė.

Viską moterys už jį padarys, viskuo pasirūpins. Nors auklėju taip, kad tvarkytųsi pats, bet vis tiek reikia stumdyti, uiti kiekviename žingsnyje. Kartais šiupstu – koks jis užaugs be tėvo?

Motina kaip visada valgo skaitydama knygą. Pastaruoju metu iš naujo „atrado“ rusų literatūros lobyną. O aš nekenčiu rusų literatūros. Ir išvis, iš visų užsieniečių labiausiai nekenčiu rusų. Už tai, kad viešbutyje jie vaidina „savus“.

Po vakarienės taip aptingau, kad nusprendžiau atsiprašyti, jei Antonijus visgi pakvies susitikti. Išsiviriau kavos puodą, šliūkštelėjau brendžio, susiriečiau priešais televizorių ir galėčiau taip snapsoti iki išnaktų. Rytoj vėl anksti į darbą…

-       Martynas vakar vėl parsivedė draugų, – šalia prisėdo motina, na, dabar prasidės.

-       Tai gerai. Geriau tegul namie, negu gatvėj.

-       Balkone visi rūkė.

-       Parūkys – nustos.

-       Oi, neaišku, ką jie ten rūko. Gal jau narkomanas tas tavo išpera. Paleisiu pro balkoną tuos velnio garsiakalbius!

-       Tik pabandyk, – neatsisukdamas nuo kompo sako Martynas.

-       O tu patylėk, kai suaugę kalbasi!

-       Velnią augini, Kamile. Vieną dieną atsisuks prieš tave. Vienuolikos metų rūkyt!

-       Mama, jau sakiau. Aš irgi tokio amžiaus rūkiau – ir kas atsitiko? Leisk žiūrėt žinias.

-       Nusipirk butą ir žiūrėkit ką nori. Aš tik ramybės noriu, man reikia poilsio… Teisybę sako žmonės, kad tik kapuose pailsėsi…

-       Oi, oi, kapuose pailsėsi. Dar pagyvenk.

-       Aš neištversiu, vieną dieną iššoksiu pro balkoną.

-       Nejuokink, mama!

-       Ar sulauksi supratimo, žmogiškos užuojautos… Pažiūrėsiu, kaip tu gyvensi po mano mirties. Užsiauginau…

Motina taip gali bambėti valandų valandas, nepakeisdama plokštelės. Ligos, mirtis, mes su Marčiu – monstrai. Kala ir kala plaktuku į galvą. Jei esi pailsėjęs, dar gali pasigarsinęs televizorių kentėti – ji išeis į virtuvę ir ten plaudama indus bambės. Bet jeigu esi pavargęs…

Iškaliau televizorių ir giliai įkvėpiau:

-       Nori gyvent viena? Iš invalidumo, taip? Nori pas savo motiną kraustytis? O gal gatvėj ištiesus delną stovėt?! Ar tau…

Atėjo žinutė. „8 pm @ Katedra, Antonio.“

-       Dabar taip: Martynas išjungia kompą ir eina ruošt pamokų, o tu, mama, eini į virtuvę, skaitai savo Dostojevskį ir nepisi jam proto, aišku? Aš greit grįšiu.

Motina tik plačiai išsižiojo ir… užsičiaupė. Aš esu šeimos galva. Ir turiu teisę į asmeninį gyvenimą.

*

Gedimino prospektas sutemus švyti tarsi nusileidimo takas. Pasukęs į jį nuo Katedros aikštės, patenki į pėsčiųjų fiestą. Tiek daug pavasarį švenčiančių žmonių! Visi vaikšto susikibę, šūkauja, dainuoja, bėgioja. Tiek judėjimo, tiek gyvenimo. Pasijutau viešnia iš miegamojo rajono.

Antonijus jau žino kur eiti ir be žemėlapio – atlikęs tyrimą. Mums atsivėrė stiklo durys, už kurių kilo raudonu kilimu užkloti laiptai. Laiptų aikštelėje kabojo veidrodis. Stabtelėjau ir pažvelgiau į save, į savo draugą – graži pora? Ragindamas neatsilikti, italas uždėjo man ant liemens šiltą, sunkią ranką. Uždėjo ir nebepatraukė.

Restoranas tuštokas, tik viena porelė palei langą. Grojo lietuviškas radijas, už baro sukiojosi dvi juodai apsirengusios merginos. Vos išsirinkome stalelį prie sienos, išdygo spuoguota padavėja su meniu. Tučtuojau įvertinusi situaciją, dūrė pirštu į paskutinį puslapį:

-       Imkit keturių žvaigždučių!

Norėjau pačiupti tą pirštą ir nulaužti. Aš čia atėjau ne pasipelnyti iš užsieniečio, sterva tu. Aš padori moteris, ir nereikia čia tavo supratingų žvilgsnių! Antonijus nieko nepajuto. Abejingai žvilgtelėjo, ką rodo padavėja, ir padrąsino užsisakyti. Pats paprašė juodos kavos. Apsimeta, kad negeria? Nori padaryti man įspūdį? Taip lengvai nepavyks…

Pamažu rinkosi keistoki žmonės. Moterys vilkėjo sukneles ir po stalais persiavė batelius aukštesniu kulniuku. Vyrai pasidabinę, kai kurie – skrybėlėti. Jie sveikinosi, rymojo prie baro, gurkšnojo raudoną vyną, kartojosi šokio žingsnelius. Netrukus radiją pakeitė tango.

Antonijus vis slinko artyn ir pasakojo, kad Genujoje – iš kur atvykęs – taip pat yra tango klubai, kur žmonės renkasi į vakarėlius – milongas… Uodžiau jo kvapą – pažįstamas odekolonas. Greičiausiai turiu tokį savo kolekcijoje – ak, nebūkime naivūs, valytojos paliktų gerų daiktų neišmeta. Geras kvapas. Gaiva ir šiek tiek žvėriškumo – atsvara švelniems, inteligentiškiems Antonijaus veido bruožams, žilstelėjusiems smilkiniams.

Ar vienas gyvena Antonijus? Su žmona, vaikais? Keliskart jau žiojausi klausti apie asmeninę padėtį, bet užsičiaupdavau – patylėk, geriau nesužinok to šiandien, argi tai svarbiausia? Ar dabar norėtum papasakoti savo priklausomybės istoriją, neišsipildžiusią svajonę tapti keramike, prisipažinti apie spontanišką santuoką, skyrybas, padejuoti apie hipochondrikę motiną, akiplėšą sūnų ir savo vienatvę? Užsičiaupiau ir sapnavau Viduržemio pakrantę: uostą, švyturį, miškais apaugusius kalnus ir klonius, aistringus, linksmus žmones, gardų maistą ir vyną, ir… Sopoto festivalį, kurį mėgdavo žiūrėti mano tėvai. Jie žiūrėdavo į ekraną, o aš, pasigriebusi plaukų šepetį, vaizduodavau solistę. Kartais užstodavau vaizdą, bet manęs nenuvarydavo. Tėtis su mama sėdėdavo apsikabinę ir šypsojosi. Tai buvo laimė. Seniai, seniai, seniai.

Muzika garsėjo, visi ėmė suktis poromis. Glaudžiai susikibę, įsikniaubę vienas į kitą. Kiekviena pora šoko skirtingai, tačiau nesusidūrė, niekas nemindė kojų. Damos šypsojosi, tik kai kurie kavalieriai perdėm susirūpinę lyg skaičiuotų šokio žingsnelius.

-       Let’s dance! – tarė italas.

Mano pirmas impulsas visuomet yra aiškus – ne. Paskutinį kartą šokau per vestuves – valsą. Tačiau neišlavintus šokiui raumenėlius iš vidaus jau šildė konjakas, tad ilgai priešintis nelabai turėjau jėgų. Antonijus mane išstūmė į priekį, paklusniai ėjau, pėdinau, bet pasiekusi šokio aikštelę visgi pasibaidžiau kaip laukinė, staigiai apsisukau ir mes susidūrėme nosimis – taip arti, veidas priešais veidą, momentas bučiniui. Taip? Ne, ne dabar, šypsojosi Antonijaus akys. Savo nosimi bakstelėjo man nosies galiuką, ir aš sukikenau. Žaiskime, taip, žaiskime, nebūkim tokie suaugę ir nuobodylos.

Nutilo muzika.

-       Ponai ir ponios! Kitas šokis – milonga! – suriko skardus tenoriukas.

Pasikeitė muzika, pasikeitė nuotaika – milonga buvo greitesnis šokis, ritmas paprastas, beveik polkutė. Niekas neberaitė kinkų, tik smulkiai mynė į taktą, sukinėjosi. Italas buvo taip arti, kad net nežiūrėdama į kojas žinojau kur žengti. Aikštelė sausakimša, visi trepsena skruostas prie skruosto, krūtinė prie krūtinės, delnas delne… Ir aš, ir mes. Mes.

Užsimerkiau ir skridau – nemaniau, kad taip gera yra pasitikėti vyru. Šiluma apgaubė mane, surakino, pasidaviau. Norėjau, kad tos trys minutės niekada nesibaigtų. Jutau drėgną Antonijaus bučinį sau prie smilkinio, jutau tolygų, gilų jo kvėpavimą. Jis patyrusiai vedė.

*

Nusibastę į kitą senamiesčio galą, pasigavome taksi. Įsiropštėme į jį išvargę, išbalę, bet laimingi. Atrodė, kad esu nebe Vilniuje, bet kažkur toli nuo Lietuvos – kitame, geresniame pasaulyje. Man atrodė, kad pati tapau geresnė.

Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau: Antonijus pasakė savo viešbučio adresą – tai buvo pats nekenčiamiausias adresas visame pasaulyje – tai buvo mano darbovietė. Lyg pakišta po lediniu dušu kaipmat pakirdau, atgavau protą: ką daryti? Pasakyti Antonijui, kur dirbu? Tik ne šiandien, prašau! Prasmukti vidun, kaip kad daro „dirbančios merginos“? Registratūroje manęs nepažįsta, tai gerai, tai įmanoma. Koridoriuose greičiausiai nebus valytojų, nebent kuriame kambaryje įvykusi katastrofėlė ir reikia kažką tvarkyti. Supratau, kad rizikuosiu.

Iššokau iš taksi ir apžvelgiau viešbučio langus – net nežinau kodėl, juk čia ne daugiabutis su pletkininke už kiekvienos užuolaidos. Susisupau į lietpalčio skvernus kaip kokia nusikaltėlė, užsimečiau garbaną ant akių, nėriau vidun paskui Antonijų. Jis ėmė raktus, o aš jau kviečiau liftą.

Antonijus, žinoma, juto mano įtampą. Lifte jis priglaudė mane virpančią ir šnabždėjo:

-       You are my dream, Kamila…

Aš – sapnas? Tai tu mano sapnas, Antonijau. Nenoriu, kad tai būtų tik sapnas, kad rytoj abu prabustume tuščiais glėbiais, drebėdami, pagiringi, be vienas kito. Bet žirguliuodama žalia kilimine danga iškaltu koridoriumi, kurį šįryt valiau dulkių siurbliu, jaučiuosi kur tik nori, tik ne realybėje. Kas buvo vakar, kas vyksta šiandien ir kas bus rytoj?

Dabar, tik dabar. Žingsniuoti ir žinoti, kad esi viešbučio viešnia, o ne tarnaitė. Bent vieną kartą! Kad tik raktas duryse nestrigtų, kad tik nereikėtų kviesti pagalbos…

Užtrenkusi paskui save duris, atsikvėpiau, net pakirto kojas. Šitas kambarys – mūsų tvirtovė, kasdienybė mūsų nepasieks. Išankstiniai nusistatymai, užvadinimai, pravardžiavimai, etiketės ir etiketas, tautybės ir cinizmas – liko už durų. Mums nė vienas iš šių dalykų nėra svarbus, neturime nusistatymų ir draudimų, meilė nieko nelaužo – ji eina kiaurai sienas, daro tai, ką nori, kada nori, su kuo nori.

Antonijus irgi atsipūtė, atsipalaidavo. Tučtuojau mūsų kūnai susiglaudė, juos taip stipriai patraukė vieną prie kito, kad pasipriešinti tam negalėjo jokia jėga. Ilgas, gilus bučinys, ir užtemo, dingo viskas aplinkui – ir tas viešbučio kambarys, kuriame laikinai glaudžiamės, ir tas pasaulis, kuriame visi laikini.

Viskas vyko tarsi sulėtintai.

Antonijus kvatodamas – kaip visada tokiose situacijose, ne viskas vyksta sklandžiai, kažkas neatsisega, kažkas dryksteli – vilko mano drabužius ir nusirenginėjo pats, gaudydami vienas kito lūpas, griuvome lovon. Ir reikėjo gi jam atkloti lovą, padėti mano galvą ant pagalvės, reikėjo gi jam tvarkos… Vos tik palindau po patalais, šlaunimi pajutau kažką šiurkštaus ir šalto – nuogą čiužinį. Be paklodės. Štai tas kambarys. Štai – lova, kurios šįryt neužtiesiau! Iššokau tarsi nuplikyta…

Dabar grubų, dėmėtą čiužinį mato ir mano draugas. Nieko nelaukdamas, nepaklausęs, ką aš apie tai manau, griebia telefoną, renka registratūros numerį ir kaip įžeistas vaikas itališkai plūsta viešbučio administraciją ir visą Lietuvą. Toliau angliškai: švarią patalynę į kambarį, tučtuojau, nedelsiant, išskaičiuokite vienos paros užmokestį, kitaip bus blogai, aš skųsiuos, dabar pat, ne, privalote duoti man naują kambarį – presto!

Koridoriaus gale drebančia ranka braukdama kortelę pro elektroninį užraktą, drabužiais bandydama prisidengti savo nuogumą, girdėjau kaip jis trenkė telefono ragelį. Greit už mano nugaros trinktelėjo durys. Baigta.

Jis nepaskambino man. Pati – nedrįsau.

*

Jau tada jaučiau, kad niekada sau už tai neatleisiu.

Kitą rytą paskambinau į viešbutį ir pasiėmiau išeiginę. Tos dienos vakare Antonijus išskrido namo, į Genują. Galbūt pas savo žmoną su vaikais. Galbūt į tuščius namus, kurie vieną dieną galėjo sulaukti manęs… Nesulauks, nesužinosiu ar laukė.

Aš vis dirbu tame viešbutyje, diena iš dienos dideliu dulkių siurbliu valau tankų lyg pavasario žolė kilimą, tvarkingai pakloju svečių lovas, niekada neįmetu atliekamos paklodės į skalbyklą – ne ne, geriau jau pereisiu visus kambarius, atversiu kiekvienos lovos antklotą, sujauksiu ir vėl sutvarkysiu. Tik taip, ne kitaip. Seku naujienas EXPO parodų centre, tačiau ten vis rengiamos ne tos ekspozicijos – knygų, aukštojo mokslo, baldininkų, metalurgų, ko tik nori, tik ne statybų. Gal kitais metais tuo pačiu metu? Gal. Aš laukiu.

Dažnai, išvaliusi tą kambarį, kuris pamena ir mūsų su Antonijum juoką, sustingstu prie lango. Apačioje – transporto žiedas. Rymau pasirėmusi palangės, atkišusi užpakalį, įsitempusi kaip tos trys auksaveidės moterys ant teatro stogo, jaučiu švinines rankas, gniaužiu kumščius, bandau atpalaiduoti veidą – šypsausi, atrodau kaip beprotė. Po langais vis sukasi žiedas. Švinta ar temsta, vienodai sukasi. Laukiu.

Kada nors iš to žiedo išsuks geltonas murzinas Vilniaus taksi. Išlips simpatiškas italas žilstelėjusiais smilkiniais, sustos ant šaligatvio, priešais įėjimą į viešbutį, pakels galvą į langus ir nusišypsos…

__________________________

Milonga – isp. pasaka, baltas melas; šokis ir muzika iš Rio de la Plata regiono; vakarėlis, šventė; paskalos; laisvo elgesio moteris; vieta, kur šokamas tango, valsas, milonga.

(2010 m. ruduo, Australija)

© Sandra Bernotaitė