Odė lietui

2016/10/09

Šventa melancholija!
Debesys tvenkiasi,
neprašvis, stogai
prakiurs, ašaros,
virtuvės langas –
iki pat panaktų,
bet prieš tai
einu pasivaikščioti.

Vaikštau, dainuoju,
liūdna, net gera.

Laiminga, kai lyja,
nėra nieko labiau.

Kai dainuoja: vidaus akordas
su vandens šniokštimu,
kaskadomis iš dangaus,
akyse upeliais, o po lietaus,
po tokio lietaus,
kad ir tvanas.

Nepaliausiu kartoti sau:
tik vanduo išmokys mane glūdėti
tyliau už žuvį, vanduo privers
kalbėti garsiau už žaibą, vanduo
leis man liesti kitą praplaukiant.

Ledinio dušo srove, šlapimo šiluma
vanduo neleis man meluoti sau.

Vanduo išplukdys mane į vandenyną,
kurio nepripildo visos žmonijos maldos.

O, kaltas, kaltas vanduo!

Erekcija kylantis iš bedugnių,
sėkla krentantis iš dangaus,
tyvuliuojantis vaisiaus vandenimis.

Ieškoti vandens vandenyje,
kreivai rašyti paviršiuje plunksna,
žuvėdrą sugauti kiauromis rankomis,
nuogą žuvį, grįžtančią neršto vieton,
grąžinti, vandeniu, vandeniu iškeliauti,
po saule išdžiūti pelėsiais ir kerpėm.

Atgimti, judėti elipsėmis, iš dangaus
į žemę, iš ledo į garą ir vėl atbulai,
ir be galo, be galo: vanduo, čia vanduo,
tik lietus, lietuje, aplieta, nes –

gimusi šalyje,
kur viskas,
kas gyva ir mirę,
susiję su lietumi.

(2016 m. rugsėjis)

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: