Apkabinu

2014/02/25

eggleston

Mes, rodos, ką tik susitikome. Susitikome ne tarp sienų, ne aptvertoje teritorijoje. Tu nevilkėjai pižamos, aš nevilkėjau chalato. Mes susitikome džiazo koncerte. Koncerte muzikos, kuri nepatinka nei tau, nei man. Abu ten atėjome atsitiktinai. Aš – su drauge, tu – su vyno buteliu rankoje. Mes susitikome ir prabilome kaip iki tol tylėję gyvuliai. Prabilome ir kalbėjomės kalbėjomės kalbėjomės. Nepamenu apie ką. Po to naktį ilgai negalėjau užmigti, o kai jau miegojau, sapnavau tą patį per tą patį: mudu tebesėdime, suglaudę pečius, gurkšnojame iš to paties butelio rūgštų vyną ir mūsų pokalbis plaukia plaukia plaukia. Sapne vyko nauji dialogo posūkiai, naujos išvakarėse išsakytų minčių versijos, galbūt netgi naujos mūsų pačių versijos, gilesnio bendrumo nuojauta ir neįmanomos ateities klausimai. Sapne kartojai nesibaigiantį sakinį apie laiką. Būtent apie laiką. Vis pradėdavai sakyti ir nebaigdavai. Tada pradėdavai iš naujo. Vėl nebaigdavai. Tas girtas sakinys apie laiką vyniojosi, klupo, kėlėsi, vėl vyniojosi. Abu pavargome nuo jo. Pavargau jį sapnuoti. Tada veiksmas grįždavo į pradžią, vėl susitikdavome iš naujo, tavo išbalęs veidas, ironiška šypsena, vyno butelis rankoje pilnas, vėl sėdime suglaudę pečius, liečiamės plaukais, o tada tas sakinys apie laiką. Kitą rytą negalvojau apie sapną. Apie tą sakinį apie laiką – negalvojau. Bet kaip galėjau pamiršti? Laikas pats priminė. Laikas atėjo ir štai, labas, tu mane sapnavai, pameni? Laikui bėgant – ir tau nuo manęs bėgant – susiliejai su laiku, abu tapote vienu dariniu, palikdami mane nuošalėje stovinčią, dar nesumojusią bėgti. Jau tą pirmąjį vakarą, kai palydėjai mane iki namų, neketinai liesti manęs, todėl atsisveikindama pati padaviau ranką ir išgirdau, kaip „Šiaurės kryptis“ mintyse išdainavo: Apglėbk mane savo šakommm

Leisk man mylėti – ne būti mylimai. Kilniaširdiška, ar ne? Regis, būti mylimai yra sunkiau. Ką reiškia mylėti? Mylėti yra ne daiktavardis, ne būdvardis, o veiksmažodis, taigi meilė yra veiksmas, judesys. Tas judesys turi aiškų vektorių: nuo manęs link tavęs. Jis prasideda manyje ir baigiasi tavyje. Išreiškiu jausmus veiksmu, o tu tą veiksmą priimi. Priimi, supranti? Tu esi to vektoriaus galutinis taškas. Aš esu pradžia, tu – pabaiga. Pradžia manyje privalo turėti pabaigą tavyje. Nėra pradžios be pabaigos, supranti? Neleidi mylėti tavęs? Tai nėra užtvanka, aplink kurią susitvenks ir išbėgs pro krantus vanduo. Būtų paprasta. Tavo užtvanka, tavo atkirtimas naikina judesį, srovę – mane. Jei neleidi savęs mylėti, manęs nelieka. Negaliu taip gyventi, supranti? Man nesvarbu, ar tu myli mane, štai, žiūrėk, ko maldauju: Leisk man mylėti, ne būti mylimai. Tačiau tu nemyli net savęs ir neleidi mylėti man. Tai nepakeliama. Būk mylimas, leisk sau būti mylimam, būk mylimas, nebūk su manimi, tik būk mano mylimas. Ar tai didelis prašymas? Daugiau juk nieko neprašau. Niekaip nesuvokiu, ką prarastum, leisdamas mylėti save. Čia kažkokia enigma. Gyvenu toliau, tikėdamasi atskleisti ją, nuplėšti nuo tavo veido šalčio kaukę. Tikiuosi, bus dar momentų, kai pro kaukę ims šviesti šiltas veidas, kaip kad yra buvę. Ir dar pajusiu tavo glėbį. Iš anksto žinojau, kad po stojamųjų, kai jau tikrai įstosiu, paskambinsiu tau. Ignoruosiu tavo ignoravimą ir paskambinsiu, ir, jei pasiseks, išgirsiu tavo balsą, paprašysiu leidimo pamatyti tavo akis. Vieną kartą, paskutinį kartą. Negalėjau leisti, kad nieko neįvyktų.

Paskambinau apie dešimtą vakaro, atsiliepei pats, pasiūlei susitikti kitos dienos vakare. Tą naktį nemiegojau. Kitą dieną patyriau, ką reiškia laikas greitai slenka. Skaičiavau valandas, ketvirčius, minutes. Bijojau sekundžių, nes tuomet iki mūsų pasimatymo nusidriektų amžinybė. Amžinybė minus viena sekundė, amžinybė minus dvi sekundės, amžinybė minus trys sekundės… Norėjau paskambinti ir perkelti laiką į amžinybę minus tris valandas, bet ranka buvo gudresnė už mane, nekilo, nelietė telefono ragelio. Paskui, likus pusvalandžiui, keturis kartus aplankiau tualetą. Paskui, likus penkiolikai minučių iki susitikimo, jau buvau sutartoje vietoje, todėl praėjau pro šalį (tavęs, žinoma, dar nebuvo), apėjau kvartalą, grįžau, tu artėjai iš priešingos pusės, dar nematei manęs, esi trumparegis ir nenešioji akinių, nesišypsojai ir atrodei dar liūdnesnis nei tarp ligoninės sienų. Stipriai spustelėjai man ranką, vos ne surikau. Tyčia taip darai, kad juokčiausi. Nuėjome į kavinę, užsisakėme du puodelius juodos kavos, sėdėjome vienas šalia kito priešais langą, retkarčiais atsukdami veidus vienas kitam, kalbėjome langui ir privačių namų peizažui už lango. Buvo tvanku, bet tu vis tiek vilkėjai striukę. Ji kvepėjo dulkėm ir drėgme. Po to, kai atgavai ir ją, ir džinsus, ir odinį diržą su apkaustais, nesiskiri su savo uniforma. Rodos, nepastebėjai, kad Rokiškyje – karščiuojanti vasara. Jutau įtampą tarp mūsų. Vos tik nutildavome, vos tik nereikšmingos smulkmenos nustodavo suktis aplink mus lyg muselės, žodžiai žodžiai, pauzės ir šmaikštumai, vos tik nutildavome, peizažas tapdavo agresyvus – tie murzini privatūs namai, apsižergę keletą arų žemės, apžėlę senomis obelimis ir kriaušėmis, viauksintys šunimis ant grandinių, tie baisūs namai ir baisiai nuobodūs žmonės viduje, jie plėtėsi ir ėdė mūsų akiratį. Išgėriau savo kavą per dešimt minučių, paskui nebeliko prasmės sėdėti dviese ir „gerti kavą“. Dar kavos? Kad ne, ačiū, ir taip širdis kalatojasi. Širdis? Širdis, o ką? Nieko. Norėjau, kad kas nors atsitiktų, nes atrodė, kad nieko neatsitiks, kad tuoj išsiurbsi paskutinį kavos lašelį, surūkysi paskutinę cigaretę ir – pirmyn į kartuves. Ir vėl, o ne. Gelbėjo tos muselės, tie žodžiai apie smulkmenas. Apie tavo tėvą, apie mano mamą. Apie kai kuriuos ligonius, kuriuos kartu stebėdavome kieme, už kurių liemenų kamienų ir rankų šakų, ir galvų balionų slėpėmės. Ir taip gėrėme kavą dvi valandas. Pradėjai žiovauti. Tau įsiskaudo galva. Tai gal išeikime, pasiūliau. Bet nesiruošiau paleisti. Išėjom ir savaime, nesitarę, pasukome link psichiatrinės. Visiškai prasta kryptis, galvojau, bet nieko nesakiau, mes ir toliau tylėjome, kartkartėmis atzvimbus kokiai musei, ją pavaikydavome, ir nuvydavome ar priplodavome, ir vėl tyla. Norėjau paimti tave už rankos ir vesti į kitą pusę, tolyn nuo šitos įstaigos, kur buvo ir miela atrasti tave, ir visiškai nemiela. Tarp mūsų rankų – tavo dešinės ir mano kairės – buvo trys kilometrai, juos sukakti reikėjo laiko ir jėgų. Reikėjo taktikos.

Nespėjau prisiliesti, priartėjome prie skylės tvoroje. Pasakei, kad užeini pro ją kartkartėm, šiaip, pasiilsėti nuo tikrovės. Negalėčiau pasigirti, kad suprantu tave, kai taip kalbi. Tyliu ir spoksau į akis, o tu klausi: Kas? Sakau: Ne, nieko. Pagalvojau, jei pasakyčiau mamai, ji praneštų kam reikia ir užlopytų tą skylę, ir baigtųsi ekskursijos į durnyno prieglobstį. Bet nesakysiu, žinoma, nenoriu, kad prarastum dar kažką. Sulindome į krūmus šiaurinėje kiemo pusėje. Nedidelė aikštelė tarsi milžiniško paukščio lizdas. Ištrypta žolė. Turbūt čia susitinka meiliai nusiteikę psichai. Kaip ir mes. To nesakau. Vėl klausi: Kas? O aš: Ne, nieko. Tu atsisėdi, po savim sutraukęs kojas, pasiremi žolės, atsitiesi ir pažvelgi dangun, atlošęs kaklą. Tavo Adomo obuolys išsikiša. Apžiočiau, atsikąsčiau. Pažymėčiau tave dantiraščiu. Aplaistyčiau žolę tavo krauju. Nuo šiol šita aikštelė būtų pažymėta mumis. Norėčiau mudviejų buvimu pažymėti visą pasaulį, tuomet matyčiau tave visur, kur beeisiu. Kaip Vilnius, klausi užsimerkęs. Gerai, beje, įstojau. Tu atsimerki, nuleidi smakrą, įdėmiai žvelgi į mano nuo saulės ašarojančias akis, ir tavo Adomo obuolys sukrunta prieš sakant: Labai džiaugiuos, žinok, labai gerai, kad tu įstojai, net neįsivaizduoji, kaip gerai, kaip aš džiaugiuosi. Ak, taip, džiaugiesi. Lyg ir tikėjausi sulaukti pagyrimo ir paskatinimo „eiti į pasaulį ir nugalėti“, bet tavo atsakymą išgirdusi visai nesidžiaugiu, vos neįsižeidžiu. Tu nori, kad greičiau iš čia dingčiau, ar ne? Manai, kad išvažiavusi iškart pamiršiu tave, ar ne? Manai, tučtuojau bendrabutyje susirasiu vaikiną ir prasmegsiu ligi ausų mergystės praradimo džiaugsmuose? Koks tu naivus. Aišku, nesakau to. Ir musės nebeskraido. Nežinau, kuri galėtų išvaikyti nuostabą ir tokį net pasibjaurėjimą tavim, savim ir savo mintimis. Tu juk kartais turi Vilniuje reikalų, ar ne? Turiu, sakai, ne per dažnai, tik kartais nuvažiuoju į vieną galeriją priduoti paveikslų. Tai susitiksim ten „per klaidą“, ar ne? Jei bus lemta. Neabejoju, bus. Nutylu ir nebekvėpuoju, įtampa tarp mūsų jau peržengė visas įmanomas ribas. Dabar mes tarsi perkaitęs Černobylis. Dar vienas sakinys ir bus sprogimas. Bum! – ir teks tvarkytis su radiacija. Tuomet mumis bus pažymėtas visas pasaulis. Švytėsime ir švitinsime.

Žinau, kad pasiilgsiu tavęs anksčiau, negu autobusas spės uždaryti duris ir pajudėti Vilniaus link. Pasiilgau tavęs jau dabar, čia, apžiūrinėdama dažus tavo panagėse, ryškias gyslas ant plaštakų, upeliukais susijungiančias, išsišakojančias priešais krumplių kalveles. Noriu tau pasakyti ką nors tikresnio, tai, ką iš tiesų dabar galvoju, o ne smulkmenas, nes ne musės svarbu. Į Vilnių ar ne į Vilnių, na, įstojau, šiaip ar taip, smuikas – vienintelis tikras užsiėmimas nuo pat vaikystės, todėl turėjau kada nors įstoti – arba dabar, arba po dešimties ar šimto metų, neturiu kito kelio, nežinau kito pasirinkimo. Bet ne tai norėjau pasakyti. Norėjau paklausti arba išreikšti jausmą… Niekaip neišeitų. Myliu? Niekaip. Lauksiu? Ne ne ne. Pavyksta iš savęs išspausti: Aš tau paskambinsiu, kai grįšiu, gerai? Pasižiūrėjai į mane su nuostaba ir šyptelėjai – bet tik vos vos. Tyla. Tada aš plekštelėjau kvailą klausimą: O gal ir vėl nekelsi ragelio? Tyla. Koks siaubas. Man nesmagu, kad to paklausiau. Taip, norėjau tau įgelti. Norėjau, kad pasiteisintum. Bet tu tyli. Žiūriu žolėn, tačiau jaučiu tavo akis, ir mano gėda tuoj padegs tą žolę. Reikia nutraukti tylą, gelbėjuosi, pulkas musių iš mano burnos išsiveržia, žodžiai tave kutena, čiupinėja, erzina: Vilniuje gausiu bendrabutį, kuriame bus tik vienas telefonas visiems penkiems aukštams gyventojų, o dar fojė kabos taksofonas, pašto kioske nusiperki kortelę ir skambini, kiek leidžia kreditai, o gyvensiu keturviečiame kambaryje, su dar trimis muzikantėmis, o nuo bendrabučio iki Konservatorijos galima nueiti pėsčiomis, tačiau tolokai, čia tas pat, kas pereiti visą Rokiškį, kojos nepratusios prie tokių atstumų, nes… Tyla. Gal einam, sakau ir atsistoju, neverta daugiau vaidinti, kad kalbamės – kalbu tik aš, o tu nenori nieko pasakyti, nenorėjai pasakyti nuo pat pradžių, pati su savimi žaidžiu, iš tiesų kankinu save, pati paskyriau pasimatymą, į kurį atėjai iš gailesčio, o gal iš smalsumo, norėjęs sužinoti, kaip man sekasi, mandagumo dėlei, kilniaširdis mat, sužinoti, ar aš įstojau, tai štai, įstojau, pasakyta, žinia perduota, dabar skirstykimės, kuo greičiau, tuo geriau, nes mano skrandis tuoj sprogs, rūgštys aptaškys ir nudegins krūmų lapiją, o aš liksiu šioje aikštelėje tuščia lyg gyvatės išnara. Tada tu ryžaisi, atsidusai, sakai: Ir dar kai kas. Tarytum prieš tai kalbėjęs būtum tu, o ne aš! Atsistojai ir tapai aukštesnis už mane, piktas milžinas. Sakai: Aš labai nenorėčiau, kad…

Pašokau ant kojų ir laukiu: Kad? Sakai: Nenorėčiau, kad mane įsimylėtum. Aš? Ak. Šitai? Kaip taip. Tikrai? Nesitikėjau šito. Susitaikiau jau su tuo, kad manęs nemyli ir nemylėsi, bet uždrausti man jausti! Nenorėtum… Ar tai ne kirtis? Labai nenorėtum. Aš ne medinė, nujaučiau, kad čia kažkas ne taip, bet kad net šitaip ne taip – mane tai pribloškė. Kai atsipeikėjau, paklausiau: Bet kodėl? Tu šyptelėjai. O, ta šventuolio šypsena, nagais išdrėksčiau lūpas! Ar ne per vėlai išreiškei norą? Staiga garsas iš mano vidaus įgauna reikiamą formą – žodžiais aprengiu nepasitenkinimą: Ar dėl to, kad manęs negalima įsimylėti, ar dėl to? Tu tolsti, toks bekraujis, bet matau, kaip veidas tampa gailestingas, iš akių spriegia užuojautos spindulys, tu tyli ir tyli, praeina daug valandų, saulė nusileidžia ir pakyla, užeina lietus ir vėl sušvinta saulė, išsiveržia vulkanai ir juos užpila vandenynai, o tu tyli ir tyli, kol pagaliau: Žinoma, kad ne, tave galima mylėti, dar ir kaip labai… Ilgai klausausi tų žodžių aido. Šitai… Nepakeliama! Rizikuoju būti atstumta, sumaitota ir pakabinta ant krūmų išnara, bet prisiglaudžiu prie tavo kietos lyg gruodas krūtinės ir apkabinu tave savom šakom. Ir, dieve mano, kaip stipriai tu mane apkabini. Išsiskyrimas? Tuomet kodėl jis laiko ją glėby kažkur erdvėj tarp laiko ir likimo?

[2010]