Brežnevo varna

2012/01/10

Išleidusi Arvydą į budėjimą mieste, dar ant sofos prisnūdau. Pažadino varna. Krankt krankt, kaip iš pragaro. Prabudau ir nebegaliu negalvoti. Mintys sukasi.

Pirmadienis, nedarbo diena. Savaitgalis prasitęsė. Nuo penktadienio vakaro vyrai negali atsigauti, kai kurie negrįžta namo, pas savo įpykusias žmonas, bet vis tiek teks grįžti. Maniškis šiaip ne taip laikėsi iki šeštadienio popietės. Paskui vis tiek susiuostė su svainiu ir „paaiškėjo“, kad jo automobilį reikia taisyti – taigi abu sulindo į garažą, kuris kitame miesto gale, už baltos bažnyčios. Reikia, ir viskas. Tada aš su vaikais nuvažiavau į svečius pas seserį Viliją, paliktą vieną prie naujo spalvoto televizoriaus. Prigaminom maisto. Sulaukėm, kol grįš vyrai. Priputom, net siūlės braškėjo. Pernakvojom. Neišsimiegojau, kaip visada: keturiese ant vienos sofos, skersai… Vaikai miegojo sustumtuose foteliuose. Sekmadienį paršiaušėm namo jau sutemus. Miestas pustuštis, autobusai tušti, drėgna, šaltis. Šiemet per Vėlines jau snigo.

Šįryt pakirdęs Arvydas sublogavo, kosti, karščiuoja, bet buvo pažadėjęs svainiui, kad eis į budėjimą – pabus draugovininkas, gal gaus talonų. Svainiui tai darbo diena: visur milicijos pristatyta. Lyg valdžia bijotų, kad lietuviai surengs koncertą tokią dieną. Kas čia judins subinę! Juolab kad pirmadienis, po ilgojo savaitgalio. Daugelis dar dienos šviesos nemato po tokio užgėrimo. Juk mūsų šalyje laisvai nusipirkti gali tik degtinės, tai ir „išmetė“ daug geros degtinės. Kad Vadui kelelis nedulkėtų į Anapus!

Su užkanda sunkiau. Ketvirtadienį išgirdau, kad maisto parduotuvėje „išmes“ kiaulienos nugarinės. Griebiau abu vaikus ir nubėgau. Pastačiau vyresniąją į vieną eilę, pati su mažuoju ant rankų – į antrą, galvoju, per dvi eiles stovėdami vis tiek ką nors gausim. Kartais moterys pasigaili, su vaiku praleidžia be eilės. Bet kaip kada. Tąkart niekas net nenusišypsojo Vaidukui. Žino, kad vaikai atsinešami tam, kad jų pagailėtų. Bet mėsos reikia visoms. Nemiršti? Pastovėsi.

Stovėjom tik tris valandas, dukros eilė judėjo greičiau, tai kaip kvailė mečiau savąją ir net neužsiėmiau, perbėgau į dukters eilę pirkti. Ir vos tik atėjo mano eilė, pardavėja paskutinius penkis mėsos gabalus ištraukė iš vitrinos ir atvirai perdavė už nugaros stovinčiai parduotuvės valytojai – murzei su auksiniu dančiu – esą buvę užsakyta! Kiaulės bobos. Man liko tik apdrožti šonkauliukai – vis tiek nupirkau, bent kopūstienės išvirsiu. Kitoje eilėje dar penkias minutes po to prekiavo, gal ten būčiau spėjusi ką geresnio nugriebti. Išėjau su vaikais nešina maišeliu kaulų, rydama ašaras. Tik kad mano ašarom vaikai sotūs nebus…

Šeštadienį ir sekmadienį tai skaniai privalgėm pas mano seserį. Jos vyras milicininkas gauna maistą pagal korteles – rūkytų dešrelių, majonezo, žirnelių, visuomet ir man šiek tiek įdeda neštis namo. Tik sako, kad paskutiniu metu ir jiems „užsuko kranelį“ – jau korteles duoda rečiau, tik už nuopelnus, ne taip laisvai. Jeigu milicija nepavalgys, tai visai galas.

Taigi šiandien nedarbo pirmadienis. Dviračių fabrike tyla ir ramybė. Mano staklės buvo apgedusios, kažin, ar spėjo sutaisyti Antanas iki antros pamainos galo? Rytoj sužinosiu.

Būtų smagu, jeigu mokykla šiandien veiktų. Dabar namie nebus ramybės – Rita su Vaiduku cypaus, ausis išūš. Jei neturėčiau vaikų – ne bendrai gyvenime, bet tik šiandien – nesikelčiau iš lovos. Vartyčiaus, kol šonai prakiurtų. Mano seseriai pasisekė – ant galvos tik vyras, jokių vaikų. Ir dar koks vyras – milicininkas – tokį tik ant rankų nešioti. Kam tie vaikai? Kadaise, dar šeimyninio gyvenimo pradžioje, jie prakalbo apie įvaikinimą, lyg ir pradėjo lankytis vaikų namuose… Aš gal ir jaunesnė, bet gyvenime mačiau ne mažiau už seserį – du vaikus pagimdžiau, tai patirties turiu. Sakau, Vilija, net negalvok, net nesvajok! Neturėti vaikų – tai turtas, tai laimė, kuri nusišypso ne kiekvienai. Turi vyrą – beje, tai, kad neturi vaikų yra jo kaltė, jis nevaisingas, nes tarnavo prie Murmansko, nušalo – turi vyrą, kuris myli ir tyli, ir gerai, turėk. Kam tau svetimi vaikai, pamestinukai? Ar tu žinai, iš kur jie išlindę, kokioje lindynėje gimę? Auginti vagis ir žmogžudžius? Aš pati meldžiaus, kad abi dukros gimtų. Arvydas, aišku, džiaugės sūnum. O aš pagimdžiusi Vaiduką nuverkiau posmą. Ne iš skausmo – antrą kartą gimdžiau tai lengvai. Ne, krūtinę spaudė. Kas iš jo išaugs? Juk berniukas. Armija, karai, kalėjimai… Toks jų likimas. Geriau dešimt vaikų pagimdyti, negu gyventi vyro gyvenimą. Arvydui to, aišku, nepasakoju.

Bet laikas keltis. Girdžiu, vaikai krebžda. Rita jau kažką pasakoja Vaidukui. Atsimerkiu. Šiandien už lango, matyt, neprašvis. Antra savaitė apsiniaukę. Jau nudraskyti visų medžių lapai. Rita dar vakar vakare atsinešė į virtuvę savo vadovėlį, o tarp puslapių – geltonas klevo lapas, vienas iš tų, kuriuos surinkom prieš mėnesį parke. Atrodo, kad taip seniai. Pauosčiau tą lapą, tebekvepia bobų vasara. Tik tas kvapas ir liko. Apie vienuoliktą ateis sesuo. Kažką žadėjo atnešti. Kol kas pusryčiams bus gerai ir blynai su uogiene.

Nuo vaikų kambaryje kvepia saldžiai. Tik savi vaikai taip kvepia. Prieš aštuonerius metus, kai dar nenorėjau tekėti už Arvydo, o apie vaikus net galvoti buvo keista, vaikščiojau po miesto centrą ir sutikau bendradarbę, Liucę iš ketvirto cecho. Tą, kuriai prieš metus staklės dešinės rankos pirštus nutraukė. Tada dar abiem sveikom plaštakom stūmė vežimėlį su vaikeliu. Atidengė, parodė. Melsvame vokelyje, melsvi akių vokai. Toks paliegęs, kaip per blokadą. Net susigėdau, kai išgirdau savo balso intonaciją: Koks… gražutis?! Ne, negražesnio kūdikio gyvenime nesu mačiusi, bet argi galima apie tai net užsiminti? O ką labiausiai prisimenu, tai ta smarvė, kuri trenkė į nosį, vos pasilenkus. Vaikiškų riaugalų, iššutimų, amoniako su vos juntamu išmatų… Viešpatie, nejaugi taip dvokia vaikai! Tik po metų, kai pradėjau nešioti Ritą, vaikai staiga pradėjo kvepėti. Man jie pradėjo darytis gražūs. Bet tik tie, kurie turi tėvus. Pamestinukai yra kažkas baisaus, tai nenusakoma.

Taip ir maniau, Rita jau išsitepliojusi skruostus šokoladu – vakar parsinešė iš tetos griliažinių saldainių – keturis. Susitarėm, kad pasitaupys juos, kad valgys vieną per dieną. Abiejų nuomonė sutapo: valgant po vieną per dieną, malonumą pratęsi iki ketvirtadienio. Bet ką aš matau pirmadienio ryte? Ant stalo ištiesinti keturi saldainių popierėliai. Ir jau rankose turi tą savo „sekretų“ sąsiuvinį, kuriame laiko visokias gražias iškarpas, saldainių popieriukus. Paskui su mergaitėmis mokykloje keičiasi. Šiukšlių kolekcionierės.

Prisivalgė šokolado, aišku, bus apetitą praradusi. Vadinasi, blynus valgysim mes su Vaiduku? Tai kad jam tik košytės reikia…

Vaidukas guguoja savo lovelėje, už grotelių. Ramus vaikas. Rita tokia nebuvo. Rita nuo pat kūdikystės užsispyrusi, rėksnė, reikalauja dėmesio. Vaidukas tūno lovelėje ir šypsosi, rodydamas keturis naujus dantukus. Balsą jis turi stiprų, viskas gerai. Bet neūbauja kas minutę, neprašo krūties. Šiaip ar taip, jos negautų. Mano krūtys, nors atrodo pritvinkusios, pieno vaikams neduoda. Pradžioje bandžiau nutraukti, bet su antru vaiku net ir tiek nežaidžiau – nieko nebus. Aš neturiu pieno.

Apsitvarkiusi su vaikais, nusprendžiau nekepti blynų. Užsitepiau ant batono sviesto, užsibarsčiau cukraus – delikatesas. Net Rita pamačiusi paprašė kąsnelio.

Įjungiau VEF’ą. Vien gedulingi maršai. Vis tiek palikau, tegul groja. Antraip visiška tyla, tuštuma. Atrodo, kad miestą paliko žmonės. Atrodo, visus išvežė. Vienas maršas man labai patinka: toks lyriškas, tik šiek tiek liūdnas. Kai jį girdžiu, įsivaizduoju vienu spinduliu apšviestą ledo aikštę, save dar liekną ant pačiūžų… Pačiūžų niekada gyvenime neturėjau, bet svajojau turėti. Kur ten kaime pačiūžos! Dremždavom batų padus ant prūdelio ledo, kai gerai užšaldavo. Mamelė nemėgdavo matyti taip darančių. Sesuo Vilija buvo gudresnė, užmačiusi sprukdavo į krūmus. O mane žioplę mamelė pagaudavo ir lupdavo.

Kaip bežiūrėtum, dviem mergaitėm geriau augti, nei mergaitei ir berniukui. Daugiau bendrų dalykų, daugiau supratimo, drabužėliai tinka abiems. Tik tiek gerai, kad už kelių metų iškeis mūsų butą į trijų kambarių. Iš vieno – į trijų. Štai antrojo vaiko – sūnaus – nauda. Dukroms skirtų tik dviejų kambarių butą. Atseit mergaitės gali grūstis viename, o mergaitei su berniuku augant reikia turėti po atskirą kambarį, štai taip.

Kažkas paklebino lauko durų rankeną. Taip daro tik savi: ne skambina, ne beldžia, o klebina. Sesuo žino, kad neatidarysiu durų, jei skambins. Stebiuosi, kad neišgirdau jos žingsnių kieme. Iš antro aukšto viskas gerai matosi ir girdisi – dažnai už gėlių vazonų seku įvykius, matau, kas atėjo, kas išėjo, ką išvežė, ką parvežė. Visada mūsų pusėje gyvenantys pirmieji sužino, kas gimė – berniukas ar mergaitė. Mėlynas ar raudonas kaspinėlis ant kūdikio vokelio? Pirmieji pastebime ir eglišakius ant tako, jei kas nors iš kaimynų miršta.

Vilija vėl atnešė maisto. Suvaidinau įsižeidusią: kam neša maistą, tarsi būtume ubagai! Bet tik suvaidinau, tik šiaip, kad negalvotų, jog esame ubagai, nors tokie iš tiesų ir esame. Mano Arvydas toks žioplelis. Pinigai nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. O lyg ir darbštus. Kai suimu į nagus, tai ir negeria kokį mėnesį. Jei spėju po algos atimti visus pinigus, tai ir pasitaupom. Maisto gavyba – mano sritis, kuri man nesiseka. Bet tai ne mano kaltė. Tiesiog tam, kad tarybų šalyje būtum sočiai ir skaniai pavalgęs, turi būti ne tik geras prekių medžiotojas. Reikia pažinčių, privalai pirkti per „antras duris“. O tam, kad „susipažintum“, reikia kažkuo keistis. Kuo aš galiu keistis, dirbdama dviračių gamykloje? Kam labai jau reikia mano išvogto dviračio vairo ar padangos? Turiu minčių mesti gamyklą ir įsidarbinti valytoja mūsų maisto parduotuvėje – ir namai arti, ir darbas ne sunkesnis nei dabartinis. Tik tiek, kad nuo ryto iki vakaro tektų kaip kokiai juodnugarei slankioti su tamsiai mėlynu chalatu, gremžti nuo grindų valkatų spjaudalus ir rinkti nuorūkas. Nuo tokio darbo rankų oda sudiržta per kelias valandas. Ir atlyginimas daug mažesnis. Bet – visi skaniausi mėsos gabaliukai būtų mūsų.

Šiandien kepsim sesers atneštą vištą. Sutariam, kad jau dabar ištrinsim ją druska, kmynais ir česnaku, o paskui eisim žiūrėti programos. Po laidotuvių ceremonijos pašausim kepti. Vištos kojytės rausvos, papilvė net geltona nuo taukų, ak – tai ne tos pamėlusios konclagerio dvėsnos, kurias gaunu išstovėjusi su dviem vaikais penkias valandas eilėse… Dar apsvilinau rubuilę virš ugnies – užkvipo degintom padaigom visa virtuvė, visas butas ir turbūt laiptinė. Man taip skaniai kvepia – primena kaimą, tėviškę, dar apyjaunę mūsų mamelę, besisukančią su ką tik nupešta višta prie krosnies…

Dvyliktą valandą įjungėm transliaciją iš Raudonosios aikštės. Kadangi mūsų televizorius nespalvotas, tai net nežinau, ar ta aikštė raudona, ar tik pilka, kaip dabar atrodo. Sunku įsivaizduoti spalvas, kai jų akis nemato. Spalvų ne taip jau mūsų gyvenime ir daug: mūsų drabužiai jau nauji atrodo kaip nublukę (gamyklose dažus išvagia), namie prietema, nes elektrą taupom, tai vėlgi pilka, o už lango smūkso pilkas vėlyvas ruduo… Tik raudonos vėliavos su juodais kaspinais prie kiekvieno pilkšvų plytų namo – tik tokia spalva.

Kaip visada, daviau seseriai persivilkti naminį chalatą. Kad jaustųsi patogiai, kad nesusiteptų savo importinių drabužių. Įdaviau ir šlepetes, nes grindys šaltos. Kilimo neturime. Bet greit turėsim – Arvydas iš gamyklos parsinešė taloną. Dabar tereikia užgirsti, kada baldų parduotuvėje bus kilimų – lėksim, stosim į eilę, per kelias paras gal ir gausim.

Maskvoje oras toks pat, kaip ir Šiauliuose. Tik virš mūsų stogų lyg ir lynoti susiruošė. Sesuo sako, kad kieme ne taip jau tamsu kaip namuose. Saulės šviesa – nes saulė visgi yra ten kažkur danguje, už storos debesų antklodės – išsisklaido, bet akys bijo. Aš galvoju, kad mes tokie jau kurmiai, jog tamsoje ir matome geriausiai. Šviesos greit išvis pradėsim bijoti. Jau dabar kai kas gavo importinius juodus akinius ir nešioja reikia nereikia, tarsi nenorėtų matyti saulės. Vaizduoja užsieniečius. Kartais galvoju: kam juodi akiniai kapitalistams? Nes, pavyzdžiui, amerikonai tai neina į gatvę be juodų akinių – visi juos turi. Jei tikrai, kaip pasakoja, ten kiekvienoje parduotuvėje lentynos nuo prekių lūžta ir viskas įvyniota į spalvingus popierėlius, tai aš nenorėčiau juodų akinių. Man duokite spalvų, kuo daugiau!

Susiraitėm abi su sese ant sofos. Rita atsinešė savo vadovėlį – jai per maža žiūrėti televizorių, tai dar kankins tetą klausimais apie gyvenimą. Rita jau neblogai supranta rusų. Išmoko savaime – juk tik vienas TV kanalas lietuviškas, o rusiški netgi trys. Dauguma multfilmų rusiški. Štai ir turime septynerių metų „menia zavut Rita“, nors dar tik du su puse mėnesio eina į mokyklą. Aš rusiškai suprantu, o pasakyti galiu tik pagrindines frazes. Bet man daug ir nereikia. Visi vietiniai rusai puikiai supranta lietuviškai, tik maivosi. Jeigu gamykloje reikia su kuria ruse kalbėtis, tai kalbamės dviem kalbom: abi savom. Ir susišnekam.

Raudonosios aikštės asfaltas drėgnas. Arba lijo, arba nuplovė. Nenustebčiau. Žmonių prisirinkę – didžiulė pelkė. Įvairaus atspalvio pilka. Ne tik dėl to, kad televizorius nespalvotas. Tarybiniai žmonės rengiasi santūriai, todėl. Jau sako, kad baigėsi atsisveikinimas su Vadu. O tai kelias dienas eilė kaip prie baldų parduotuvės. Visiems reikėjo į lavoną pažiūrėt. Ir ką ten pamatysi? Ko nematai per televizorių? Operatorius parodys: ant pakylos, apkrautas gėlių ir eglišakių vainikais guli „papunis“. Atrodo ne prasčiau nei gyvas, nes gyvas jau kelis metus atrodė kaip lavonas. Jau net liežuvio neapvertė, lyg liežuvis būtų pirmas atsisakęs gyventi. Malė malė apatiniu žandikauliu. Rankos drebėjo. Kam taip seną žmogų kankint? Leiskit gražiai karšintis. Ne, kelia ant pjedestalo, duoda į rankas popierių, garsiai skaityk! Mano Arvydas tai spėjo, kad senis nuolat girtas. Rusai juk negali be „vodkės“. Pagal mano vyrą būtų taip: kuo aukštesniame poste, tuo mažiau dirbt, daugiau gert. Jei draugą Arvydą paskirtų Tarybų Sąjungos Pirmininku, tai jis būtų visų sugėrovas. Ilgai negyventų. Bet kai jau jį pašarvotų, aš neičiau žiūrėti. Tegul net gražiausiai užgrimuoja!

Pasiunčiau dukrą pagarsinti televizoriaus – ji mūsų namuose televizoriaus valdytoja, mygtukų specialistė – tai vaikas ir liko klūpėti priešais. Tikras angelėlis. Tik paprašiau, kad nerodytų pirštu į Vadą. Ne dėl to, kad kas įsižeis. Tiesiog ekranas įelektrintas, spragsi, dar nutrenks elektra. Štai jau ir karstą išnešė. Kareiviai neša ant pečių. O gražūs tokie, rinktinė kuopa. Už jų eina kelios eilės, kiekvienas su šautuvu prie peties. Rankos ore sustingusios kaip per dailųjį čiuožimą. Kojas su kiekvienu žingsniu iškelia aukštai, tiesiai – pėdos patemptos. Užlaiko taip, jog atrodo, kad asfaltu net ir nežengia – sklendžia. Ir vėl groja mano mėgstamą maršą – gyvas orkestras specialioje juodais kaspinais atskirtoje aikštėje.

Kažkodėl papasakojau sesei savo vaikystės svajonę apie pačiūžas. Sesuo sako, kad visų pirma man reiktų numesti tuos dvidešimt kilogramų, kuriuos užsidirbau dar nešiodama Ritą. Teisybė. Ne, neteisybė! Tai ne mano kaltė, kad svoris užkibo ir nesiruošia kristi. Aš gi tiek nedaug valgau… Nes nėra ką.

Rita neatsiklaususi perjungia kanalą. Visur rodo tą patį. Tik per lietuvišką komentuoja lietuviškai. Vis geriau. Nors sako tą patį, ką ir rusai. Visa šalis gedi, už kelių minučių bus sirenos – vietoj tylos minutės, kaip būna laidojant paprastus mirtinguosius.

Dar pasakojo kažką apie Leniną. Raudonojoje aikštėje yra tas garsusis mauzoliejus – prielipas prie didžiosios karpytos sienos. Valentina iš mano cecho buvo ten nuvažiavus. Sakė, kiekvieną dieną reikia stovėti eilėje, kad ten patektum. O kaip pats Leninas laikosi? Miręs kaip miręs. Tik jau tiek išbalzamuotas ir nugrimuotas, kad neatrodo, jog sujudės, prisikels. Aš jai galiu pasakyti, kad nė vienas numirėlis jiems neprisikels – komunistai netiki pomirtiniu gyvenimu.

Už tų dailiai kilnojančių kojas kareivių eina eilės su pilkom pagalvėlėm priešais save. Komentatorius sako, kad pagalvėlės – raudono šilko. Jei sako, tai gal taip ir yra. Ant šilko prisegiota medalių. Tų pagalvėlių ne dvi ir ne keturios, kaip mūsų tėtušio, amžiną atilsį. Bet mes gi žinom, kad vienas medalis nelygu vienam didvyriškam poelgiui. Mūsų tėtušį štai per pirmus tris kariavimo mėnesius sužeidė į petį. Už tai jis gavo vieną medalį. Paskui antrą – už tai, kad gyvas grįžo namo. Paskui dar vieną – už tai, kad gavo du medalius ir vis dar gyvas. Paskui beveik kasmet dar po vieną už tą patį. Per likusį gyvenimo laiką susikaupė virš dvidešimties medalių už tai, kad gyveno. Jo žmona, mūsų mamelė, negavo nė vieno medalio, nors jai buvo ne ką lengviau: juk išleidusi tėtušį į karą iš tų nervų persileido…

Už medalių eina vainikų nešėjai. Šimtai, tūkstančiai vainikų. Eglynai nugenėti, gėlynai išpešioti. Šiandien visa Maskva kvepia eglišakiais. Brežnevui paskyrė vietą prie sienos, šalia kitų vadų. Parodė duobę – gili, dugno nesimato. Nuleis jį ant storų diržų. Gražūs stiprūs kareiviai išbalusiais veidais. Kaip jie taip surepetavę viską – kaip ir žadėta, lygiai be penkiolikos pirmą valandą karstą leido į duobės dugną. Dunkst. Įmetė. Mes su sese susižvalgėm ir tik vos vos šyptelėjom. Salvės kažkur toli, Maskvoje. Parodė dangų virš Raudonosios aikštės – šiek tiek praplyšę debesys, bet saulės vis tiek nebus nei šiandien, nei rytoj.

Jie įmetė Brežnevą į duobę, tarė dukra. Ša, subariau. Vaikas nuėjo prie lango ir įkišo snapą į dieninę užuolaidą, visai susivyniojo…

Mes ne kokie veikėjai, mes tik eiliniai gamyklų darbuotojai, bet ir mums yra užvestos KGB bylos. Tik blakės mūsų namie – ne mechaniniai pasiklausymo aparatai, o tikros, gyvos, geria kraują naktį, išropojusios iš senų čiužinių, randame po dvi skylutes ant vaikų odelės, randam ant vienas kito nugaros ir žinom, kad vėl laikas įpurkšti nuodų. Laimei, nesame tokie svarbūs, ne kokie disidentai, niekas nesiklauso mūsų dūsavimų, mūsų pašnekesių, spėlionių, sapalionių apie tai, ar įmetė Brežnevą į kapo duobę, ar tik mandagiai, pagarbiai įklojo.

Suriko pirmoji sirena. Dviračių gamyklos, arčiausiai. Pirmoji, nes didžiausia ir beveik pačiam miesto centre. Netgi įtariu, kuris elektrikas šiandien budėjo, kuris paspaudė raudoną mygtuką. Suriko kita sirena, dar kita. Visos Šiaulių miesto sirenos. Per nugarą šiurpas nuėjo. Rita pagarsino televizorių ir pareiškė, kad Maskvoje irgi cypia. Vaidukas lovelėje ėmė klykti. Kiek dar vaikų klykia savo lovelėse, nesuprasdami kas darosi?

Vienoj vietoj man tas Brežnevas ir tos laidotuvės, reikia raminti vaiką, akys ėmė ašaroti. Viena minutė trunka taip ilgai… Kauksmas kaip per karą. Norisi susirinkti svarbiausius daiktus, susivystyti į vilnones antklodes abu vaikus, griebti žalią vištą ir nerti į rūsį prie kompotų lentynų, bulvių maišų. Išlaukti, kol viskas baigsis. Kažkur kitame miesto gale sirenų klausosi mūsų vyrai – milicininkas ir draugovininkas. Geriau jau būtų likę namie, būtų ramiau, kai visi namie…

Tada stojo tyla. Tylos minutė. Savaiminė, nes lygiai minutę pasaulis negalėjo atsitokėti nuo triukšmo. Taip tylu, kad net kvėptelėti baugu.

Ir staiga už lango tokiu drebančiu balsu kad užkranks: „Kar karrra ahaha! Kara karrrahaha!“ Per švino spalvos dangų vasnojo sena juoda varna ir šaipėsi iš visų ceremonijų. Pasaulio pabaiga! Mes su Vilija ir Rita susižvalgėm, mūsų akys pradėjo juoktis. Pirmiausia akys, o paskui ir pilvas. Rankos, kojos, viskas kretėjo iš juoko. Kvatojome susirietusios, bet be garso, taip mėšlungiškai, taip paniekinamai, bet slapta, kad niekas negalėtų apkaltinti nepagarba Vadui!

Jaučiau, kad tuojau apsišlapinsiu. Nušliuožiau nuo sofos ir sukryžiavau po savimi kojas, tvirtai susiėmiau. Ša, pasakiau, Vilija, liaukis, Rita, tylėkim! Bet sunku buvo sustoti. Net Vaidukas lovelėje prisidėjo savuoju gugu gugu…

O varna skrido tolyn, į mūsų miesto centrą, kur greičiausiai į dangų žiūrėjo ir be garso juokėsi mūsų vyrai, ir ne tik mūsų, ir visų kitų vyrai. Juokui didelių priežasčių dar nebuvo. Nebuvo tikrų, žinomų, apčiuopiamų, galimų nupasakoti priežasčių. Vado laidotuvės. Dar vieno Vado, ištisoje vadų laidotuvių virtinėje. Galbūt mes tikėjomės, kad tokių laidotuvių daugės? Ir tokių šaipūnių varnų dar išgirsim? Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Juokiasi tas, kuris lieka gyvas. Bet dabar – ša! Šiandienai pakaks, nevalia per daug juoktis, ša! Dukra nustebusi klausia, kodėl aš tildau.

Todėl, kad mirė senas žmogus. Reikia gerbti mirusįjį.

Tai kodėl jį įmetė į duobę?

Neįmetė, gražiai įdėjo. Tai patrankos trenkė, ne karstas, taip tik pasirodė. Ar nori keptos vištytės?

Nenoriu!

Už valandos skaniai pavalgysim. Tu gausi abu sparnelius, mes su teta griebsim kojytes, o visa kita – kūną, kaklą ir riebią uodegą – paliksim tėčiui ir dėdei.

Teta, o kada jūs pirksit vaikutį?

Mes nepirksim…

Neturit pinigučių?

Pinigučių mes turim… Kai priėjo mūsų eilė, vaikučiai baigėsi.

Užteks, Rita, eik dabar ir nupiešk broliukui varną, kuri juokėsi. Mes su teta pabūsim virtuvėj, nelandžiok pas mus.

Dieve, kaip gražu, tokios laidotuvės, braukia ašarą sesuo.

Novelė publikuota “Literatūroje ir mene”, 2011-12-16, Nr. 3358 (nuoroda)