enter-the-void-sviesos.jpg

Apie filmą “Enter the Void”*. Tik suaugusiems. Be to, šis tekstas yra spoileris. Nors, jei nežiūrėjote šito filmo kino teatre, greičiausiai niekada ir nepamatysite jo kino teatre, todėl abejotina, ar pamatysite tą patį filmą, kurį mačiau aš. Taigi greičiausiai nieko neprarasite, perskaitę šitą tekstą. Gal net atrasite.

Antradienį 12:10 pm supratau, kad spėsiu į traukinį 12:23 pm, ir spėsiu į kino teatro Nova seansą 13:15 pm ENTER THE VOID by Gaspar Noe. Spėjau. Mane nukreipė į tolimą salę nr. 14 – net nežinojau, kad yra toks siauras koridorius su tokia maža salyte. Viduje: sienos raštuotos (tamsiai raudona ir juoda šilko tapetų imitacija), su arkomis, kuriose nupieštos knygų lentynos – visos knygos vienodais viršeliais, suguldytos tvarkingai. Galima pasijusti kažkieno namuose, slaptoje kino salėje. Ant sienų kabo garso aparatūra, tarsi būtų namų kinas. Žiūrovai sėdi ne kėdėse, o ant dviviečių sofų. Jei atėjai vienas, tai turėsi sau vieną dvivietę, nes niekas nesisės arčiau (statistiškai žmonės pasiskirsto tolygiais atstumais vienas nuo kito, niekas niekada neprisės arti, jei yra vieta toliau, kuo toliau nuo tavęs). (Šiandien man keistai atrodo šitas šriftas – gali būti, kad tai filmo poveikis?)

Atsisėdau per patį vidurį. Jei jau tokia maža salė, su tokiu miniatiūriniu ekranu, tai bent jau sėdėsiu centre. Gale jau sėdi du pagyvenę žmonės – jie šalia, vyras ir moteris. Moteris kalbina eile žemiau sėdintį gėjų (manieros, akcentas camp), klausia jo, apie ką bus filmas, mat ji nesusipažinusi su anonsu. Gėjus jai sako, kad tai bus mmmm, aaaaa, about drug thing. Moteris sako aha. Ne aha, galvoju, moteriške, tu neįsivaizduoji, kur patekai. Čia exclusive filmo peržiūra, į ją vidury dienos, antradienį, tokioje tolimoje salėje (bilietas visgi 16$) susirenka tik prisiekusieji iškrypėliai, bepročiai, manjakai. Aš čia atėjau, nes bijau, kad ilgai to filmo kine nerodys, ir tada man reikės jo dar ilgiau laukti DVD formate, o galbūt jis niekada nepasirodys video nuomos punkte, nors Noe IRREVERSIBLE yra australiškame Video Ezy tinkle. Tik Noe filmai yra tokie: juos žiūri vieną kartą. Patirtis irreversible: nesugrąžinama, nepamirštama, neištrinama. Berods Noe iki šiol yra sukūręs tik tris pilnametražius filmus, šitas – trečiasis. Youtube žiūrėjau interviu su juo. Sakė, kad nenorėjo kurti šito filmo be tinkamų techninių sąlygų, teko laukti, kol kompiuterinė grafika patobulės. Interviu jis atrodė kaip narkomanas, nusiskutęs galvą, užsiauginęs juodus tolimųjų reisų vairuotojo ūsus. Noe kilme argentinietis, iš Buenos Aires, gyvena Prancūzijoje. Angliškai kalba su stipriu akcentu. Kartais kalba taip neaiškiai, jog aišku: jis galvoja prancūziškai, negali persijungti į anglų. Bet šitame filme aktoriai kalbės angliškai. (Aš mačiau reklaminį klipą. Du kartus. Mane persekiojo muzika. Techno. LFO-Freak.)

Galinės eilės moteriškei atsirišo liežuvis, ji pasakoja gėjui savo gyvenimą: septyniolikos ištekėjau už savo amžiną atilsį vyro, pagimdžiau tris vaikus, vyras buvo dantistas, aš irgi dirbau odontologinėje klinikoje, prieš keturioliką metų vyras mirė, prieš penkerius metus nuėjau į kliniką ir pasakiau, kad išeinu iš darbo, įstojau į RMIT dailės kursą, sykį dėstytojas studijoje pakabino mano piešinius, aš paklausiau, kodėl jūs taip darot, man gėda, o jis atseit pakabinęs, kad visi matytų kokio lygio reikia siekti, paskui išvažiavau į Prancūziją pas dėstytoją, kuris per savaitę apie dailę perdavė daugiau nei australai per tris mėnesius, neaišku, kodėl taip yra, bet taip yra, dabar jau esu surengusi keletą savo darbų parodų, tapau po du paveikslus iš karto. O, tai smagu, jūs esat sėkminga dailininkė, pagyrė ją gėjus.

Susirinko visi žiūrovai: du labai liesi jaunuoliai priešais mane (vienas gėrė iš pusantro litro plastikinio butelio kažkokį drumzliną skystį; amfetaminas?), mano eilėje apkūni negraži mergina (galėtų būti mano romano veikėja) su vasarine suknele, prie krašto prisiglaudė liesas senelis su akiniais, kuris viso filmo metu dūsaus per pauzes. Už manęs sėdėjo dar keletas žmonių. Viso gal buvo dešimt, penkiolika. Visai nemažai. Tada geso šviesos, reklama, prasivėrė platesnis ekranas, nusileido žemyn uždangėlės (lyg kokio kaimo kino teatre!), tada pasirodė didelis įspėjantis užrašas: filmo metu bus stroboskopo šviesų. Tai tiems, kas serga epilepsija. Pagalvojau: tikiuos, šiandien nesužinosiu, kad esu epileptikė. Mano kaimynas senelis pašaipiai prunkštelėjo. Nėra ko čia juoktis, seneli. Tada prasidėjo TAI.

Nežinau, ar dar kada nors pamatysiu tai. Bad trip. Niekada nesu patyrusi bad trip, tik mačiau žmones, girdėjau pasakojimus apie tokią patirtį. Niekada nebuvau ir kito žmogaus galvoje. Niekada nemiriau. Niekada nebuvau pragare, netgi skaistykloje. Bet įsivaizduoju, kad jeigu tokios vietos egzistuoja, tai turėtų būti kažkas panašaus. Patirtis šalia kūno. Uždaras ratas, iš kurio nėra išėjimo. (Galbūt tas filmas niekada nesibaigs? Ar gali būti šitam pabaiga? Kaip? Kokiu būdu?) Nėra siužeto linijos, nes tai negali būti siužetas, tai patirtis. Gražios ir šiurpios haliucinacijos trunka dešimt minučių, ir aš matau jas, patiriu jas. Gražūs ir paliegę, liūdni žmonės užkimusiais balsais: brolis ir sesuo. Incestas? Visais įmanomais būdais, nėra jokių užtvarų, nėra cenzūros. Seksui, be abejo, taip pat. Mirčiai, be abejo, taip pat. Oskarą (berniuką, brolį) nušauna. Mane nušauna, nes aš tuo metu buvau Oskaras. Aš žiūrėjau į pasaulį pro jo akis, aš netgi mirksėjau. Aš buvau apsinešusi. (Kaip žolininkai vadina tą būseną – gliukai?) Dabar pastebiu: kai esi savo paties viduje, nė vienas kadras nėra stabilus, viskas filmuojama judančia kamera. Dažnai vaizdas užtemsta, nes vis užsimerki. Dabar labai įkyru apskritai matyti, matyt, prieš šitą filmą nekreipdavau į tai dėmesio. Filmas atkreipė mano dėmesį, atidengė mano pojūčius, mano savęs pojūtį. Tai – siaubas.

Siaubo filmas be siaubo filmų elementų. Bet kada gali kirsti baisiausias atsiminimas – avarijos momentas – kaukšt, visi negyvi. Bet kada, daug kartų. (Mano atsiminimai kitokie, bet jie kerta. Dabar turiu ir Oskaro atsiminimą, aš jį išgyvenau iš (jo) vidaus.) Skrendančio lėktuvo gausmas – artėja tolsta artėja tolsta. Tylus gausmas gyvoje scenoje – tai mirties būsena, mirtis atėjo ir valdo viską, tai tik smegenų žiežirbos. Ar žino budistai, kad „Tibeto mirusiųjų knyga“ yra baisesnė už Stepheno Kingo siaubo trilerius? Stroboskopai, taip. Šviesa iškreipta, ir ji visur. Neleidžia pamiršti, kad esi negyvas. Kaip ir skraidymai pro sienas. Su labai žemais garsais, dunkstelėjimais, kai kerti betoną. Atsiminimų ratuose. Nėra išėjimo. Gali pamatyti viską, visus, kurie liko gyventi. Tai tik pasaulio maketas. Miestas yra siaubo plynė. Ir tai neturi pabaigos, nes filmas atsisakė schemos, rėmų. Tai gali baigtis bet kur, tai gali nesibaigti niekur.

Režisierius žino, ką daro. Tai bene šiurpiausia, nes neįtikėtini dalykai įtikina būtent dėl tikslių tikroviškų detalių. Detalės susieina, susisega. Viskas logiška. Scenos nėra beprasmiškos. Pamažu sužinau paprastą istoriją, ji šiurpiai sklandi. Oskaras gyvena Japonijoje, klaidžioja sau beprasmiškai, jo vienintelė svajonė – šalia savęs turėti sesutę. Tampa dyleriu ir užsidirba savo svajonei. Bijok to, apie ką svajoji. Vaikystės priesaika sesei po tėvų žūties autokatastrofoje: niekada tavęs nepaliksiu, po mirties stebėsiu tave ir saugosiu, aš sugrįšiu. Paskui japoniškų šviestuvų parduotuvėje: mes niekada nemirsim. Oskaras dulkina savo draugo mamą, tas draugas sužino apie tai, išduoda Oskarą policijai. Policija reido metu nušauna Oskarą. Sesuo, tapusi kekše, nėščia nuo stiptizo klubo savininko, pasidaro abortą. Paskui ji sugula su ispanu Oskaro draugu (Carlos Castaneda incarnate) ir apvaisinimo momentu Oskaras įsikūnija į sesers vaisių. Gimsta savo seseriai. Vėl užrašas ENTER THE VOID.

Kas yra VOID (baro, kuriame nušovė Oskarą, pavadinimas). Daiktavardis: tuščia erdvė, tuštuma; kokia nors patirtis, kaip netektis ar atėmimas; plyšys, atsivėrimas (pvz. sienoje); nebuvimas, vakuumas.

Ar tai yra filmas? Tai nėra filmas. Nors filmo atributų likę daug: bilietai, kino teatro salė, ekranas, žiūrovai, video projektorius, kažkur ne ten titrai (visa informacija per vieną minutę pradžioje sublykčioja techno garsų kalime), prieš finalą staiga užsidegė salėje šviesos – iš to kino salės darbuotojų apsidraudimo ir supratome apie finalą. Nes pabaigos titrų nebuvo, tik vėl ENTER THE VOID. Kaip: sveiki atvykę į kalėjimą. Į nieką. Į būtį. Kuri irgi niekas. O dialogai?

– Nejaugi manai, kad nieko po mirties nėra, visai nieko, jokio kito pasaulio?

– Ko tu norėtum gyvenime?
– Nežinau, gal patirti didelę meilę.

– Tu nevartoji narkotikų?
– Ne.
– Visai ne?
– Visai ne. Bet aš mėgstu alkoholį. [sakoma su pasididžiavimu]

– Tu atėjai atsiprašyti?
– Taip.
– Žinai, ką tu gali padaryti gero? Dėl manęs ir dėl Oskaro. Eik ir nusižudyk.
– Ne, tu nenori taip pasakyti…
– Eik ir nusižudyk. Nusižudyk.
– Ne, ne, ne aš vienas kaltas, jis tapo dyleriu, nes turėjo atsivežti čia tave…
– Ką? Tu man dabar nori pasakyti, kad aš kalta? Aš kalta? Šūdo gabale! Užsipisk! Dink iš čia, mėšle!

– Mes niekada nemirsim.
– Niekada nemirsim?
– Niekada nemirsim.
– Gerai.

– Oskarai, kas tas žmogus? Jis nori mane išpist…

Dar galvojau, kad visa tai tik haliucinacija, kad režisierius išgelbės mus: taip, Oskaras užsivilko nuo paskutinės dozės, kažkoks DXT (ar pan.), kuris per šešias minutes leidžia patirti mirties pojūtį. Bet ne, tai palikta mūsų tikėjimui. Nori tikėti, kad tai nebuvo mirtis, kad ne taip atsitinka mirtis? Kaip nori. Vis tiek tai tik žaidimas, tai tik kinas.

Tai tik kinas? Aš noriu tikėti, bet jis palindo man po oda, po nagais. Visi tie vaizdai, tas lindimas į visas įmanomas apskritas formas – peleninė, lempos gaubtas, netgi dubenėlis su virpančia (!) aborto liekana. Dar tie lėktuvo garsai. Pasaulis, kuris nėra realus, neatrodo realus. O kaip kitaip jis gali atrodyti dvidešimtmečiui narkomanui? Ir tai yra viskas? Jokio kito gyvenimo? Jokios egzistencijos po šios skylės? Ne, jokios, tai yra viskas. Gali pakartoti tai dar kartą. Ir dar. Tai uždaras ratas. Reinkarnuokis. Daug skausmo, šiek tiek džiaugsmo. Ir tai yra viskas.

Finalas. Mes visi kiek pavargę. Viešbutis vadinasi LOVE. Toks kičinis, besimainančių spalvų, haliucinogeninis. „Gera įsivaizduoti, kad jame mylisi visi mano pažįstami.“ Taip, jie mylisi (pisasi?). Visi, visaip. Kiekvienas kambarys užimtas. Iš kiekvienos sueities sklinda šviesa – kaip dūmai. Netgi iš burnos ir penio (kintančio) kontakto lifte. Išdavikas draugelis Castaneda čiulpia anoniminiam japonui. (Ak, japonai yra siaubukai. Jiems turėjo patikti žiūrėti šį filmą.) Paskui kadras iš makšties vidaus: Oskaras yra savo seseryje. Castanedos penis lenda į seserį. Įsitempusi, tampriai apspausta galvutė (gražu!) kyščioja. Trykšta sėkla, Oskaras keliauja su ja iki kiaušinėlio. Kiaušinėlis – didelis kaip planeta Žemė. Vienas spermatozoidas skverbiasi į paviršių. Oskaras – paskui jį. Formuojasi kūdikis. Jis gimsta savo seseriai. Sveikas sugrįžęs.

Skamba kaip bad trip, ar ne? Dvi su puse valandos. Ir negali išeiti, pabėgti.

Ilgokas, sako man senelis, kai eidama lauk lipu per jo kojas. Jis sėdi, lyg tikėdamasis, kad titrai vis tiek bus, kad gal reikia paploti netgi. Ir kur dabar eiti? Man peršti akis, aš einu į tualetą. Priešais mane išeina ta sėkminga dailininkė. Sukumpusi mauna irgi į tualetą. Tyla. Jaunuoliai, išgėrę tą savo drumzliną skystį, pusbalsiu aptarinėja filmą. Paskui mane į tualetą ateina ir ta apkūni mergina (mano romano veikėja), kuri filmo metu neišųleido garso, nesujudėjo, bent jau tikrai niekuo neatkreipė mano dėmesio. Pasaulis toks šviesus. Jokių stroboskopų, jokio mirgėjimo, neįmanoma vaikščioti per sienas, tenka jas apeiti. Priešais mane laiptais leidžiasi gėjus. Šiek tiek nesusiorientavęs – kur sukti? Vaizdai vėl stabilūs, ir mes visi – kiekvienas savyje. Ir vėl. Sveika sugrįžus. Ar norėčiau pabūti kito (tos dailininkės, to senelio, tos merginos, to gėjaus) vietoje, kur viskas būtų taip nauja ir neįprasta? Jau ne, ačiū, pabuvojau Oskare.

Grįžtant namo – baisi migrena. Nepadeda alus, nepadeda maistas, vėlai vakare sunku netgi mylėtis (meilės viešbutis…). Bet baigiu staiga ir taip beveik skaudžiai. Išgirstu savo balsą. Šalia kūno. Patirtis. Sveiki sugrįžę į tuštumą.

Filmo poveikį jutau dar savaitę; kartais jis vis dar sugrįžta; štai, šiurpiai skrenda lėktuvas; štai, markstausi; štai, aš – ne jis, ne ji.

*Lietuvoje išversta: „Užeikite į tuštumą“.

[2010-12-15]