Šaltmirė

2012/11/20

(1)

Laiškas snape – juodagalvė, lietuviška varna pilka prieširde – tiesi jos link ranką drebėdamas, padėjęs savo baltą užpakalį ant grindų, nuogas sėdi; demonai siurbia iš mano plaučių paskutinį orą, iš manęs, žaginamos virš žalio aksominio baldakimo; paukščiasnapis juodu apsiaustu, smailais, kaustytais sparnais, globia mane, stovinčią prie lovos; čia ir ne čia; žiūriu į rausvą chameleoną, šliaužiantį link manęs – tos, gulinčios lovoje; jis ropščiasi, jis prieis ir lies mano veidą, ir laižys mano akis; sena ilganosė vienuolė laiko mane už liemens, kai bandau išskristi iš sniego ir ledo patalų, kai veržiuosi, plasnoju nuogomis rankomis kaip nupešta paukštė; driežai žmonių veidais artinasi prie manęs sušalusios, bejėgės, vienas jau griebia už rankos – tau skirta gimdyti pabaisas, sapnų pabaisas, anapusines išgamas; raudona šviesa, laužų ar pragaro gaisai virš žaliu aksomu dengto baldakimo; lova primena raudoną rojalį; patalai – sniegą ir ledą.

(2)

Sapne Gvidas dejavo. Taip graudžiai, kad bijojau pažadinti. Pažadinsiu, paklausiu, ką sapnavo, o jis ims ir papasakos tai, ko nenoriu žinoti:

– Sapnavau, kad buvai nėščia, kad mums gimė mažas žmogeliukas.

Ir paaiškins, kad dar nenori turėti su manimi vaikų, man per anksti tapti motina. Nors aš visai norėčiau.

Ne, to nebus. Į duris kažkas pabeldžia, išgąsdina mane, pažadina jį, išvaiko sapnus apie mūsų ateitį. Išlipu iš lovos, apsisiaučiu jo ilgu megztiniu, klausiu, kas ten. Sako, kad aš.

Nutukusi moteris auksinės spalvos plaukais. Trečiosios komendančių kartos atstovė – šiame bendrabutyje pareigos perduodamos iš motinos dukrai – mėlynakė ir mėlynanosė.

– Tai jau turi liudijimą? – klausia manęs garsiai, visas koridorius turbūt išgirdo.

Priveriu duris, kad nekištų nosies į mūsų „šeimyninį“ kambarį, grįžtu prie lovos, pakeliu nuo grindų kuprinę – ten mano piniginė – nusinešu prie durų. Įkišu jai dvidešimt litų į nagus.

– Tai gerai, aš palauksiu, bet nepamiršk atsivežti, nes man reikia į registrų knygą įrašyti. Kad viskas legalu būtų, ar ne?

– Nepamiršiu, ačiū, kad priminėt, gražaus savaitgalio.

Komendantė su savo dienos šviesos seniai nemačiusiu vyreliu ištisai geria pirmame aukšte, jų langai į kiemo pusę, jiems namai ir darbovietė – vienas ir tas pats valdiškas gyvenimas.

– Už ką davei? – klausia Gvidas užsimerkęs.

Jei užsimerkęs, tai gal nenori žinoti?

– Už įrodymą apie šeimyninę padėtį.

– Kieno. Mūsų? O reikia įrodymo?

– Na, taip. Nesvarbu, jai reikia pagirioms. Jai dar geriau, kad negauna to popieriaus. Yra už ką reketuoti…

– Palauk, – jis atsimerkia ir atsisėda. – Tai tu jai pasakei, kad mes vedę?

Nusisukusi į spintą maunuosi džinsus. Jis laukia atsakymo. Atsigręžiu, tikėdamasi, kad jam nesvarbu ar atsakysiu, kad jau vėl užsimerkęs, gal tik šaiposi iš situacijos absurdiškumo. Ne, sėdi ant lovos krašto. Visiškai nuogas.

– Sušalsi.

– Man per karšta.

– Rimtai? Man tai visuomet per šalta…

– Sakei, užteko pasakyti, kad norim „šeimyninio“.

– Nežinau, taip išėjo. Savaime pasisakė taip. Ji paklausė, ar mes ruošiamės tuoktis, atsakiau, kad taip. Kaip būtų skambėję, jei būčiau atsakiusi, kad ne? Pagalvojau, vis tiek mes vedę. Kaip ir. Faktiškai. Tau taip svarbu, kaip buvo suformuluota?

– Įdomi tu, Margo.

Na taip, aš gan įdomi.

(3)

Tai atsitiko pirmąją mūsų žiemą. Tuomet dar nedirbai kino studijoje, tačiau jau filmuodavai studentiškus filmukus. Po vieno iš jų paskutinės pamainos, kino komanda nusprendė atšvęsti pabaigtuves vienos aktorės namuose, o tu mane pasikvietei švęsti drauge. Atpėdinau prie bokšto, kur mus priėmė į savo automobilį filmo vadybininkas. Nuvežė nežinia kur – į miesto pakraštį, į privačių namų rajoną.

Žiema gili, sniego iki palangių, nukasti tik svarbiausi takeliai, pagrindiniai keliai, į tų žmonių kiemą įsukti galėjome tik todėl, kad įraudęs bekepuris namo šeimininkas mojavo lopeta – iš tolo švytėjo jo balti dantys. Tėvukas baigė nukasti visą kiemo aikštelę, kurios pakraštyje jau stovėjo du automobiliai – apsnigtas jo paties ir įšilęs, garuojantis viešnios – filmo režisierės. Išlipus lauk, švarus ledinis oras gnybo man nosies galiuką, geležinius akinių rėmelius klijavo prie skruostų. Kaimas, tyla, viduržiemio speigas.

Paskui mus į kiemą įsuko dar dvi mašinos. Suvirtome vidun, kompanija pasirodė ne tokia jau ir mažutė, bet namas – talpus. Tiesa, šeimininkai tik pasisveikino ir dingo – tėvukas, įsimetęs į bagažinę arabišką būgną, išdūmė į miestą koncertuoti, o mama pasislėpė miegamajame. Vakarėliui buvo skirta visa muzikanto studija – palėpė. Su svečiais bendrauti liko šeimininkų dukra ir senas apsnūdęs labradoras. Iš pradžių jo prisibijojau, kol nesužinojau, kad jis beveik be dantų, pameni?

*

Prie žemo gėrimais apkrauto stalelio sėdėjome gan ilgai. Tu nesitraukei nuo manęs nė per centimetrą. Prie kitų žmonių mūsų santykiai pasikeitė – kartais elgdavaisi taip, tarsi būčiau tavo nuosavybė, kartais tapdavai bevalis ir paklusnus, žvilgsniu reikalaudavai mano pritarimo paprastiems veiksmams. Tai iš pradžių trikdė, paskui tapo komiška. Žvalgiausi – kaip elgiasi kitos poros? Nė viena nebuvo taip „sulipusi“, kaip mes, net nebuvo aišku, kas čia su kuo atėjo. O mes tupėjome šalia kaip tikri sužadėtiniai.

Norėjau susipažinti su tavo kolegomis – draugų manding neturėjai, bent jau aš jų nesutikau, vardų negirdėjau. Maniškių pats vengdavai, tau jie atrodė perdėm intelektualūs. Jausdama tai, neprašiau tavęs su jais bendrauti. Tačiau matyti tavo aplinką, tai, kas vyksta po filmavimų, buvo smalsu – visi apsvaigę, kaip išprotėję juokavo ir juokėsi, klojo filmavimo atsitikimus, vaidino ištraukas, lietė vienas kitą, tarsi būtų labai artimi. Pavydėjau tos laisvės. Mano bendramoksliai bendravo žodžiais ir žvilgsniais, o ne prisilietimais.

Vienu metu visi išsivaikščiojo – kažkam reikėjo į tualetą, kažkas susidomėjo studijoje kabančiais paveikslais, būgnų rinkiniu ir greta vienas kito sukabintais įvairaus ilgio vamdžiais. Likome ant sofos vienudu. Pakilome apsidairyti po namą.

Namas trijų aukštų, su erdvia laiptine. Šalia studijos po stogu glaudėsi mažas skaitymo kambarėlis – daug lentynų su knygomis – man iškart sužibo akys: štai, kur ateisiu, kai kompanija įkyrės. Žemiau buvo miegamieji, dar žemiau, pirmajame aukšte – valgomasis, svetainė, virtuvė, rūsyje – salytė su biliardo stalu. Namie buvo du vonios kambariai – tai atrodė labai prabangu. Juk tuo metu abu, iš provincijos atvykę studenčiokai, glaudėmės bendrabučio dėžutėje, o virtuvė, tualetas ir dušai buvo bendri visiems.

– Kada nors norėčiau gyventi tokiame name! Čia taip jauku ir…

– Sterilu, – nubraukei mano susižavėjimą. – Negalėčiau gyventi ten, kur bijai pajudinti bet kokį daiktą, numesti ant grindų trupinį. Negyva. Šalta. Taptume susikaustę, sterilūs.

Žiūrėjau į tave ir negalėjau patikėti – mūsų nuomonės pirmą kartą nesutampa ir dar dėl tokio esminio dalyko! Nutylėjau. Dairiausi po virtuvę, liečiau metalinį virdulio paviršių, mikrobangės dureles, lygų viryklės paviršių su keturiais raudonais apskritimais – pirmą kartą tokią matau, kaip ji veikia? O langai – tokie aukšti, tokie švarūs, pridengti užuolaidomis, panašiomis į papiruso ritinius. Atsisėsčiau ryte tokioje virtuvėje ir neiškrapštytumėt manęs. Aš noriu tokių namų, supranti? Dabar, pamačiusi, kad būna ir tokių, aš noriu.

*

Sugrįžę į studiją, išgirdome skambant džiazą. Ant stalelio stovėjo keli buteliai spiritinių gėrimų. Brendis merginoms, degtinė vaikinams. Pasikeitė gėrimai, pasikeitė nuotaika – dar aštresnis juokas, dar daugiau skeryčiavimosi, prisilietimų. Filmo režisierė – ilganosė, raganą primenanti mergina – atsistojo ir su brendžio stiklu rankoje raitėsi pagal saksofono melodiją. Muzika itin vingri, pataikyti į ritmą neįmanoma, režisierė atrodė juokingai, ir visi, išskyrus mane, juokėsi. Man nepatiktų, jei taip juoktųsi iš manęs. Sėdėjau iki grindų užsitempusi savo ilgą trikotažinį sijoną ir šildžiau delnuose taurę.

Nutempei mane nuo sofos prie būgnų ir vamzdžių. Pasodinai ant specialios būgnininko kėdutės, įdavei sunkias, lakuotas lazdeles, dvejojau, ar galima jomis trinktelti per ploną pilkšvą paviršių, bet tu mane drąsinai: trenk, trenk. Trinktelėjau. Dar. Dar? Dar!

– Taikyk į ritmą, girdi? – tavo pirštas rodė į grotuvą.

Bandžiau pataikyti, bet aš gi neturiu muzikinio išsilavinimo, o jei jau taip, tai geriau nesiliesti prie instrumentų.

– Aš ne afrikietė, – paguldžiau lazdeles į vietą.

– Kodėl! Margo! Nemesk net nepabandžiusi, drąsiau, čia visi savi, nagi…

– Gvidai, baik, liaukis!

Tu neatlyžai, pats sėdai prie būgnų, trankeisi visomis keturiomis kaip koks perkūnas; tylėjau, kiti vėl juokėsi, o kai nurimai, priėjau tau iš nugaros ir apglėbiau, kad būtume arčiau, kad vėl sugrįžtume į jaukų „mes“; nes ne po vieną, dviese esame; tu persisukai taip, kad rastum mano lūpas, užsimerkiau, prie visų bučiavomės; paskui ant šilto parketo, tiesiai po vamzdžiais, žiūrinėdami pro jų kiaurymes į baltas, pasvirusias palėpės lubas, apgirtę gulėjome; tavo rankoje – viena būgno lazdelė, mano rankoje – kita; karts nuo karto, stipriau ar silpniau, trinksėjome geležį, gausmas, aidėjimas, kiekvienas vamzdis skirtinga nata, tai harmonija, tai disonansas.

– Vėjo varpai, – paaiškino praeidama pro šalį šeimininkų dukra, tokia tyki, kad atrodė, jog tai ne jos namai. – Jų iš viso bus trisdešimt, dvi instaliacijos po penkiolika. Tarp jų sklandys toks diskas su bure. Nuo menkiausio vėjo skambės.

– Varpininkas vėjas, – sušnabždėjau tau į ausį, bijodama, kad pamiršiu tokį sąskambį, o jei pamiršiu, tu priminsi.

Varpininkas – vėjas. Kartais eilės spurda mano galvoje tokiu metu, kai niekaip negalėčiau užrašyti. Tu man padedėdavai nepamiršti. Kai pasakiau apie vėją, vėl pasukai mano veidą į save ir ilgai, švelniai bučiavai savo kietomis lūpomis. Ar tebemoki taip?

Ant sofos tuo tarpu kai kas vyko. Režisierė elgėsi keistai – ką tik triukšmingai diskutavusi su filmo vadybininku apie prancūzų kiną, staiga nutilo ir įsisiurbė į jo lūpas. Tai truko tik keletą muzikos taktų, vaikinas atsiplėšė nuo jos, dairėsi, ieškodamas užtarimo, bet visi pasistengė dingti iš jo regos lauko, nusisukti. Jis šypsojosi.

– Idiotai. Filmas ką tik nufilmuotas, jiems dar ilgai teks kartu dirbti, – sumurmėjai man į ausį.

Dar su mumis šventė toks aukštas, sausas vaikinas, giliomis akutėmis sekiojęs režisierę. Atrodo jis buvo šeimininkų dukros bičiulis. Taigi vadybininkui atstūmus režisierę, sausuolis nušvito ir puolė ją guosti. Už pusvalandžio režisierė su juo karštai bučiavosi, pamiršusi visus ir viską, o vadybininkas tvirtai apkabinęs šokdino negražią šeimininkų dukrą. Niekas dėl to nesuko galvos – svaigi muzika, svaigi naktis, iš kurios pabėgti vienam neįmanoma.

*

Ėmė pustyti. Tyliai nuslinkus į virtuvę galima buvo pasiklausyti, kaip pokši tvoros. Vėl slankiojau po namus, po jų labirintus, viena. Įsivaizdavau, kaip jie gyvena čia, tie šiltais namais apdovanoti žmonės. Man, augusiai dviejų kambarių komunaliniame bute, tai didžiausia prabanga. Kada nors tau paaiškinsiu, maniau. Kada nors tu suprasi mane. Kada nors, tarsi būsime kartu visada.

Grįžusi į studiją, radau daug apgirtusių žmonių ir nuobodulį. Gerokai po vidurnakčio, visi pavargę, tačiau nepasiduos. Tarsi suaugę, bet elgiasi kaip paaugliai. Reikia dūkti iki galo, iki išsekimo. Daugelis nusprendė nakvoti čia, nevažiuoti per pūgą. Pastebėjau permainas: vadybininkas kažkodėl šildo režisierės delnus, o sausuolis nusisukęs pučia cigaretės dūmus pro vos pravertą palėpės langą. Šeimininkų dukros nematyt. Turbūt nuėjo į savo kambarį miegoti. Vėliau sužinojau, kad biliardo salėje įvyko susistumdymas: vadybininkas negalėjo žiūrėti, ką režisierė išdarinėjo su tuo sausuoliu. Vadybininkas susigrąžino režisierę. Idiotai, jiems kartu dirbti, o ne miegoti, pagalvojau ir atsisukau į tave, ir pamačiau, ką darai.

Nė iš šio, nei iš to griebei nuo stalo artypilnį butelį degtinės, užsivertei ir geri! Stoviu šalia ir mirksiu, nieko nesakau, ką čia pasakysi? Atimti butelį? Sviesti ant grindų? Kol svarstau, skysčio jame mažėja. Gal aš pati per daug girta, kad sustabdyčiau tave? Pagaliau susivarvinai paskutinius lašus, nusišluostei rankove neskustą burną.

– Kas dabar bus? – klausiu tyliai. – Kas dabar bus?

– Nieko. Matai. Nieko.

Kol kas tikrai nieko. Šalia išdygo toks gėjiškų manierų aktorius Arvydas. Paklausiau beveik retoriškai:

– Kas būna, kai išgeri visą butelį?

– Žmonės lūžta ten, kur stovi, – vyptelėjo Arvydas.

– Ramiai. Nelūšiu.

Jūs žvengėt kaip du sąmokslininkai. Nusisukau, griebusi niekieno cigarečių pakelį, užlipau ant sofos, atsisėdau ant atlošo, išsitraukiau vieną cigaretę, prisidegiau ir rūkiau. Prie tavęs nerūkydavau, o tada panorau persirūkyti, užtrokšti dūmuose. Užsimerkiau, įtraukdama dūmą, atsimerkiau – nieko aplink, pilna žmonių, bet nieko, tuščia, šauk, vemk, verk, apsikabinusi labradorą, kuriam atsibodo domėtis svečių veiksmais ir vargšas užsnūdo studijos kampe, parkritęs ant šono kaip negyvas.

*

Tie, su kuriais net nespėjau susipažinti, net šnektelti apie orą, šaltį, privataus namo patogumus, susirengė išvykti. Vienas taksi visgi prasibrovė per pusnynus iki mūsų. Norėjau tau pasiūlyti važiuoti su išvykstančiais, tačiau dingai. Sekundę net pagalvojau, kad būsi išėjęs pėsčiomis.

To būti negali, išėjau ieškoti tavęs po namų labirintus. Pradėjau nuo rūsio – biliardo salė, salonas, valgomasis, virtuvė, į antrojo aukšto miegamuosius nedrįsau veržtis, bet šeimininkų tualetą visgi pravėriau. Tu – ant grindų. Nukritęs nuo unitazo. Nusimovęs kelnes. Susigūžęs kaip mažas sušalęs žvėrelis. Net neaišku ar gyvas – išbalęs kaip vonios emalis. Būčiau labiau išsigandusi, bet juk mačiau, kiek ir kaip išgėrei. Stovėjau ir spoksojau, nepajudindama rankų, į vonios plyteles įšalusiomis kojomis. Negalėjau pasijudinti. Jeigu ištiesčiau link tavęs rankas, tektų pažadinti ir pažiūrėti tau į akis, pasakyti ką nors. Negalėčiau ištarti nė žodžio.

Grįžau į studiją, prisėdau prie Arvydo, rūkėme. Lyg niekur nieko. Jis susidomėjo mano profesija. Po kurio laiko ėmė kamantinėti:

– Kur Gvidas? Tualete ieškojai? Einam.

Ir nuėjome – iš pradžių į išvietę netoli studijos, o paskui – prie šeimininkų miegamojo. Ten mes „radome“ tave. Aš vėl stovėjau pastirusi, galėjo pasirodyti, kad matau tave pirmą kartą. Vėl negalėjau nieko ištarti. Arvydas pasirūpino tavimi kaip tikras draugas.

Nuo šalto vandens srovės į veidą prabudai. Ištuštinai skrandį virš unitazo. Atgijai ir vaikščiojai šlitiniuodamas, su sulčių pakeliu rankoje. Kiti juokėsi, kad tik dabar prisiminei, jog reikia užgerti. Aš irgi juokiausi. Tu vengei mano žvilgsnio. Manęs.

Greitai visi susiruošė miegoti – miegojimo vietas išskirstė režisierė, numačiusi sau ir vadybininkui sofą studijoje. Mums davė skaitymo kambarėlį. Numetė ten čiužinį. Atsinešėme savo žiemines striukes – užsiklosime. Vos palietęs galva čiužinį, smigai. Nepastebėjai, kad nedrįstu gultis šalia, nors taip šalta – rytinis šaltkrėtys.

Lentynoje radau storą reprodukcijų knygą. Smilkiniai tvinkčiojo – persirūkiau, kaip ir norėjau – bet galva veikė puikiai. Ir akys. Moteris su virtuvės rakandais vienoje rankoje, ietimi kitoje, bėga per karo košmarų lauką. Žuvys ant paukščių kojų, šliužai, žiurkės, nuogi išbalę žmonių kūnai, žaizdos, votys, gangrenos, užpakaliai vietoj galvų, burnos vietoj užpakalių, tai kepantys pragaro ugnyje, tai šąlantys nebūties ledynuose. Nebegalintys iš skausmo nei numirti, nes mirę, nei prisikelti – nes kritę. Tik gyvuosius gali pilti karštis ir stingdyti šaltis, matant juos – sykį pamačius, jie įsikimba į atmintį ir iškyla kaskart darant nuodėmę. Perspėjimas, spyris.

*

Švito. Neužverčiau knygos, kad rastum tą paveikslą su mano vidine būsena. Tu moki, mokėjai skaityti mane, mano ženklus, laiškus, eilėraščius. Žinojai, galbūt prisimeni: dažnai rašydavau tai, ko nesugebėdavau pasakyti. Balsas mane išduodavo, žodžiai – niekada. Ženklai popieriuje, kaip ir šitas paveikslas, paveikslo nuotrauka, negali meluoti. Jie perduoda tai, kad yra už žodžių, už realybės. Už realybės – taip aš jaučiausi.

Nusisukusi prisėdau, nutraukiau nuo tavęs ir apsidengiau kojas savo striuke, priguliau, susiradau ir užsidėjau sau ant liemens tavo ranką – sunkią lyg iškamša, bet šiltą.

*

Ryte dar daugiau sniego, švaraus, puraus, nelimpančio – nes šalčio apie trisdešimt laipsnių. Nuo tos cukraus pudros šviesu, nors saulės – tik spingsulėlis. Dangus kaip pilkos varnos prieširdis. Miegojai, kai išslinkau, pabėgau. Galbūt pamanysi, kad nemiegojau su tavimi, kad likai vienas. Tai gerai. Norėjau, kad jaustumeis kaltas.

Virtuvėje radau šeimininkę – aktorės mamą. O, kokia ji. Pusamžė, tačiau liekna ir grakšti, amžių išduoda tik kaklo oda ir rankos. Veidas gyvas, akys spindi. Turbūt kietai miega, jeigu atrodo tokia pailsėjusi po nakties, kurią mes visą trinksėjome. Jos vardas Tamara ir ji tuoj išvirs man turkiškos kavos. Ant to lygaus viryklės paviršiaus. Stebėjau, kaip įkaista, parausta vienas iš apskritimų, ant jo Tamara deda specialų indą kavai… Kurį laiką sėdėjome, laukėme, šnekėjome šį bei tą pusbalsiu, paskui gėrėme tą keistą kavą. Tamara – baleto dėstytoja. Sužinojusi tai, dar kartą žvalgausi po virtuvę – trys menininkai po vienu stogu, o kokia tvarka. Ar taip turi būti? Juk nežinau, kaip turi būti, aš visai ne iš menininkų šeimos ir pati visai ne menininkė, tik kuriu eiles.

Pamažu budo kiti svečiai – viršutiniame aukšte varstė duris, leido vandenį. Po vieną visi susirinko virtuvėje, visiems duok kavos. Suglamžytais veidais, susuktais kaklais, su diegliais nugarose, išmiegoję ant grindų, sustumtuose krėsluose, visais atvejais – nepatogiai. Šiandien tokie tykūs, tokie paslaugūs vieni kitiems, kalba pašnibždomis, kad neskaudintų savo galvelių…

Stebėjau Arvydą. Norėjau žinoti, ką jis galvoja apie mane. Ką galima galvoti apie merginą, kuri paliko savo sužadėtinį smirsti tualete – be kelnių, be sąmonės… Arvydas galėjo numanyti, kad palikau jį ten, galėjo išduoti Gvidui, kaip buvo. Bet jis tučtuojau užmezgė pokalbį su Tamara, juokėsi ir juokino, į mane nekreipė dėmesio. Tai buvo įtartina.

Paskutinis į virtuvę nusileidai tu – susivėlęs, baikštus, nusiminęs, su skeliančiu galvą skausmu. Išgėrei puslitrį šalto vandens iš krano ir iškvietei mums taksi.

*

Ant galinės sėdynės – vaizdelis, įkvepiantis idilei. Tave pykina, esi visai bejėgis, tavo galva ant mano peties, glostau sutaršytus plaukus, liečiu veidą, balsvus skruostus. Dvokia tau iš burnos. Pagirių kvapas sumišęs su tarsi privalomai taksi salone pakabinta vaniline eglute, nuo jos suka ir mano skrandį.

– Šiandien vėl važiuosi filmuoti? – klausiu. – O gal pailsėk?

– Kaip… Neatšauksiu.

Mano glostanti ranka sustyra. Po viso to, ką man padarei, kokį save parodei, galėtum pasistengti ir ką nors paaiškinti. Koks atstumiantis, šiurkštus, šaltas gali būti. Kaip moki nesirūpinti manimi, savo mergina.

Tau nieko neįvyko. Tapai toks, kaip visada, toks, kokį tave pažinojau iki šiąnakt. Tokį tave norėčiau pažinti ir toliau, giliau. Norėčiau, bet negaliu. Pamiršau, ką tau jausdavau iki šiol. Žiūriu pro taksi langą. Praveriu, kad į nosį plūsteltų šviežaus oro. Vos neuždūstu – toks šaltas, toks sprangus tas oras, bet vis tiek gera, daug geriau. Įvažiavome į senamiestį, sukame pro Rotušės aikštę, pro bažnyčią, kurioje greit kabės vėjo varpai, ta geležinių dantų šypsena, o kol kas tik bedantis bokštas, tuščias klyksmas, pravažiuojame jį ir kuplią eglutę, išpuoštą šiaudiniais žaislais – žvaigždėmis, mėnuliais, arkliukais, mirga akyse, užsimerkiu ir matau driežus, žuviažmogius, subines, burnas… Negalima, neužsimerk.

– Gal apžiūrėjai tą knygą, kurią palikau? – kalbu pro langą.

– Kokią knygą?

Tu pasuki galvą, žiūri man į akis. Nusisuku.

– Aš toks laimingas, kad tu esi, – vos išgirstu.

(4)

Tų pačių metų birželis, rytas. Gvidas turbūt nemiegojo. Vos atidarė duris, vos pamačiau jo veidą, supratau – nemiegojo. Laukė manęs. Gėrė vienas. Spiritinius gėrimus, kuriuos taupėme peršalimams. Aš vis dar girta, nes išvakarėse irgi gėriau tik spiritinius. Nuo jų greit neišsiblaivoma. Retai išsiblaivoma neskausmingai. Jei miegota itin mažai – o atsijungiau vos dviem trims valandoms – girtumas lieka. Keistas toks. Galva veikia gerai, bet vaizdas liejasi, kadrai šokinėja, juosta trūkinėja. Važiavau į bendrabutį pirmaisiais troleibusais, drauge su pirmaisiais keleiviais į turgų ar į darbą. Aš – namo. Važiavau, snūduriuodama, pasirėmusi kakta šalto rasoto lango. Norėjau gerti. Vandens. Norėjau greičiau grįžti ten, kur mano daiktai. Visi daiktai, kokius tik turiu pasaulyje. Norėjau greičiau apsimauti kelnaites, nes dabar po ilgu sijonu mūvėjau tik nailonines pėdkelnes. Nes prabudusi neradau kelnaičių. Gvidas to nesužinos, kam žinoti smulkmenas, kai aiški esmė: šią naktį išdaviau.

Tebestovėjome tarpduryje. Turbūt šypsojausi. O, kad jis žinotų, kaip nenorėjau grįžti. Pamatyti būtent tokį veidą. Ne, ne piktą. Šuniškai nelaimingą. Ne, man nepikta dėl to. Man gaila.

Ar norėjau, kad taip atsitiktų? Ne.

Ar tyčia taip pasielgiau? Taip.

– Žinai, man noris tau trenkti per veidą, – sako jis drebančiu balsu.

Šypteliu. Jis trenkia. Ne vyriškai, tik pliaukšteli. Pirštais per smakrą. Pats išsigąsta – pakeliui, dar nepalietęs mano veido, sulaiko judesį. Galbūt jį išgąsdina mano akyse šėlstantis patyčių juokas. Paryčių juokas. Po velniškos nakties.

Gvidas net neklausia, kas jis toks, tas kitas. Goblinas, atsakyčiau. Gvidas nenori žinoti.

Įeinu į kambarį. Per daug jame mano daiktų. Esu per daug girta, kad suprasčiau, ką dabar daryti. Pasakyti nieko nenoriu. Viskas baigta? Tai aišku. Gvidas yra apsirengęs dar nuo vakar. Jam nesunku išlėkti pro duris, trinktelti. Durys iš jo nesišaipo, su jomis galima.

Lieku. Apsiprausiu veidą šaltu vandeniu, išsiverdu arbatos, persirengiu, susiraitau lovoje po mūsų buvusia antklode su mūsų buvusiais kvapais, vos padedu galvą – užsnūstu. Ne, man negėda dėl to, kad galiu miegoti tokią įtemptą valandą. Naktys jaunos, gyvenimas tęsiasi. Aš gyvensiu. Man gera, kad Gvido nebėra šitoje lovoje. Man gera, jaučiuosi laisva. Šiąnakt permiegojau su antru savo gyvenime vyru.

Diena tokia skaidri, nekalta.

Gvidas pareina. Keista, kad pamatau, kaip pareina. Jau esu pakirdusi ir gerdama kavą žvalgausi pro langą žemyn. Jis pareina, sunkiai dėliodamas kojas. Sunkiai, bet ryžtingai. Ką jis man dar pasakys?

Durys neužrakintos. Jis įvirsta ir puola prie manęs. Sako, kad visa tai nieko nereiškia.

– Reiškia, – atremiu.

Apsiverkia. Noriu, kad tarp mūsų viskas baigtųsi. Visa tai reiškia būtent tai, ką turiu omenyje. Baigta. Net jeigu šitaip.

– Gerai, aš išeisiu, – apsisprendžia.

Ir nusišluosto ašaras. Niekas nesiūlo likti draugais. Bet negera likti ir priešais. Gvidas kraunasi svarbiausius drabužius, ruošiasi į kelionę. Ta kelionė vadinasi „gyvenimas be Margo“. Nuo šiol ir visada? Man taip pat gaila savęs. Bet neverkiu. (Verksiu vėliau, kai liksiu viena tarp šitų sienų.) Net jeigu šiąnakt nemačiau viršūnės su tuo kitu, man su juo buvo geriau. Aš noriu keliauti toliau, viena. Noriu, kad Gvidas keliautų toliau be manęs, vienas.

Net jeigu iš manęs ir jo – buvusio „mūsų“ – atims dvivietį šeimyninį kambarį. Vis tiek gautas neteisingai. Kuris tai pripažins komendantei?

– Nebūtina jai žinoti, – sako Gvidas. – Margo. Margo…

Nutraukiu jo lipnias rankas nuo savo pečių. Jis bučiuos mane, jis paims mane, nenoriu. Jis supyksta. Įniršta kaip nesveikas, matau tai žvilgsnyje. Dabar, štai dabar bijau. Jis galėtų mane užgauti. Galėtų užmušti. Tas gerasis, ramusis, tylusis Gvidas.

– Žinai, žiemą, kai šventėm filmo pabaigtuves pas muzikantą namie, prisimeni, kai…

– …girtas trūkai tualete?

– Vienas žmogus dar tada man pasakė: ji nemyli tavęs.

—————————————————————-

(2011 m., publikuota almanache “Varpai”, 2012 m.)