Trys blyksniai

2013/07/15

Anatominė Venera tatuiruotėje

[provincija]

Vakar buvo gimtadienis. Ne jos, o jo. Ji prabudo nuo šalčio ir galvos skausmo, burnoje smėlis, prabudo vis dar vilkėdama suknelę ir avėdama batelius, tiksliau, tik vieną batelį. Prietema ir tolimi balsai, už sienos, vyrai lošė kortomis, reiktų sakyti, vis dar lošė kortomis, nes tai buvo paskutinis išvakarių ritualas, kurį ji prisiminė: apskritas stalas jau be picos, tik butelis ir stikliukas, ir kaupina nuorūkų permatoma peleninė, ir aštuonios nuogos vyrų rankos. Ji apsivertė ant nugaros ir užsimerkė nuo skausmo, nes dilgtelėjo, o paskui stipriai dūrė iš apačios į viršų, įkaitintas plienas buvo jos viduje, kažkas įbedė ir pamiršo plieną. Užsimerkusi bandė matyti savo kūną, ištirti jį visą, tarsi mažytis robotas žvalgas naują dykumą, visą paviršių, kiekvieną kvadratą, ieškodamas skausmo. Epicentras buvo giliai, ji pasiuntė skausmo link savo dešinę ranką, jautrūs pirštų galiukai braukė žemyn tol, kol pajuto švelnius plaukelius, paskui dar žemiau, kol pajuto drėgmę. Tai nebuvo vanduo, tai buvo lipnu, ištraukė ranką staigiai, tai buvo kraujas. Ji žiūrėjo į tą raudonį ir negalvojo, tas negalvojimas truko kelias minutes, nors viduje buvo aišku, ji bandė ką nors prisiminti. [Automobilis ant plikledžio, suki vairą į vieną, važiuoji į priešingą pusę, ir tavo smegenys atsisako suprasti, kelias sekundes esi pamišęs. Ar vakar įvyko avarija? Ne.] Nesvarumo būsenos, be proto, kruvina, nebejausdama, kaip skelia galvą, kaip lupa akis, kaip raitosi nuo sausros liežuvis, ji kvėpavo, lekavo kaip šuo dykumoje, tiksliau – kaip kalė. Tiksliau – kaip kalė, nes prarado tai. Kvailė, nes vakar gėrė, kiek lenda, tikėjos, be troškulio bus lengviau paryčiais pasakyti: nepyk, bet tarp mūsų baigta, seniai. Jis suuodė, girtą nunešė lovon ir nenurengęs. Kažkada ji svajojo, kaip tai tarp jų atsitiks, tai turėjo būti gražu, ar buvo gražu, dabar jau reikia klausti. Jis žadėjo, kad tai bus šventa, kad bus bažnyčios varpams tebeskambant, ji bus balta, išsaugota jam vienam. O vakar, o šiandien. Jis įėjo į kambarį, ji vis kybojo, kalbėjo su savo krauju, įėjo gerai nusiteikęs, per naktį apžėlęs, tvanki vasaros popietė, be marškinėlių, raumenys blizga, akys tamsios, niaukti langai. Ji paslėpė kraują po antklode, susisuko kaip sraigė, praradusi kiautą. Tai ką, tarė jis, gera dovana gimtadieniui. Ji be garso verkė, iš pilvo, per plieną, kuris tebedegino, iš akių. Mažute, jis tarė, tu man ir tokia gera. Pridūrė ir esmę: vis tiek aš tave myliu.

[be filtro]

Iš tamsos išnyra puodelis ir veidas puodelyje, ir tamsa iš veido į puodelį lyg kava atbulai, bet niekam dėl to neskauda nieko, tik man, aiman. Taip išėjo, likau tik aš ir kioskelis, ir pilvas, kurį kasdien reikia kimšti sočiai, nes nieko daugiau, be pilvo, nieko daugiau mano liežuvis nežino, jokių malonumų, jokių šiltų paviršių, kaip moters šlaunis ar krūtis, ar bent rausva lūpa, nieko. Diena, kai į mano kioskelį įėjo ji, mergina trumpu sijonėliu, įėjo išsigandusi, tartum vogti ketindama, iškart pamaniau, kad vagilė, tik labai graži, labai, norėjau ją griebti, užrakinti duris, nusitempti už prekystalio, į užpakalinį kambarėlį, ir auginti sau, auginti jos pilve savo atžalas, aš norėjau, jos norėjau iškart, o ji ar mane pastebėjo, ar tik pamanė, koks juokingas tas pardavėjas, šypsosi kaip priekurtis, negirdįs, kad prašoma cigarečių, dešimt cigarečių be filtro. Angliškai ji kalbėjo prastai, o daniškai išvis nesuprato, atsakiau angliškai, kiek mokėjau, urdu būtų maloniau čiulbėti, savo akcentu ją pralinksminau, nusišypsojo nelygių dantų eile, baltų dantų, tamsiaplaukė, beveik kaip mano kraštietė, tik mano veido oda kaip kava su pienu, o jos – kaip pienas, kaip pienas, kurį norisi išlieti ant prekystalio ir lakti lakti lakti, bet aš buvau kantrus, pardaviau jai – sukrapštė centus – mažą cigarečių pakelį ir susilaikiau neįdavęs šokoladuko, nes šiaip jau esu labai dosnus, bet nenorėjau pasirodyti įžūlus, ir susilaikiau, ir išėjo. Ar dar pamatysiu? Svarsčiau, o ji atėjo ir kitą dieną, eidama pro šalį užsuko, sakė, kad mokosi, atvyko į seminarą iš kažkokios mažos šalies, kurios pavadinimą pamiršau tą pačią sekundę, kai išgirdau. Aš ne rusė, kartojo keletą kartų, aš ne rusė – ne rusė ji. Pakviečiau į Tivoli kitą dieną tuo pačiu metu, ar ateisi? Ateisiu, sako, ateisiu. Ir man nieko daugiau nereikia, tik tų akių, norėčiau abi išspausti, pamauti ant pagaliukų ir laižyti kaip ledinukus, tokios žalios ir skanios atrodo. Kitą dieną atėjo į sutartą vietą. Stotelė, iš kurios važiuosim į Tivoli parką ir toliau, toliau, iki galo. Neklausė ir nesisiūlė mokėti už bilietą, mačiau, kad nors ir nėra vagilė, bet pinigų neturi visiškai. Vėl vilkėjo tą trumpą sijoną, dėl kurio man prakaitavo lūpa, kai ji pasilenkė virš manęs ir pabučiavo, švelniai taip, atsargiai, ne, nemanau, kad bodėjosi, ji ne storoji Frida, dūrusi: tavo peniukas kaip klitoriukas – ne, ne visos moterys tokios, šita, nors ir atrodo tarsi vagilė, yra mano moteris, aš ją vesiu. Tivoli nupirkau ledų ir pasakiau, kad ateitų į kioską kada tik sugalvos ir kad atsineštų pasą, tuomet susituoksime, ir ji galės niekada nebegrįžti į savo Rusiją. Tik nusišypsojo, parodė kreivų baltų dantų eilę ir neatėjo kitą dieną, ir kitą dieną neatėjo, ir aš prisiminiau, ką dar sakė Frida: moterys nemėgsta vyrų, kurie per pilvuką sunkiai rišasi batraiščius. Ir aš supykau, ir suvalgiau tądien saldžiųjų barfi triskart daugiau nei paprastai. Vis dėlto laukiau jos, laukiau. Juk sakė, kad bus čia savaitę, savaitę, dar turiu laukti, ateis. Vieną rytą, dar nebuvau atidaręs kioskelio, bet jau sukinėjausi, skambutis, kažkas už durų, bijojau prieiti, maniau, kad skinhedai, bet paskui pažiūrėjau pro šoninį langą, stovėjo ji, vėl per lengvai apsirengusi, kojos pamėlusios, trumpas sijonas, kojelės, aiman, įleidau, paklausiau, ar ji viena, iš pradžių neatsakė, paskui sulinksėjo, užrakinau duris ir nesiruošiau atidaryti kioskelio bent pusvalandį, ateik, sakau, už prekystalio, ateik, yra toks kambarėlis, ateik, ir ėjo iš paskos, nieko nesakydama, apie pasą neklausiau, mačiau, kad girta po nakties, akys blausios, ir tada patikėjau visais nuogąstavimais: ji tik vagilė, neaišku ko pas mane besibraunanti, gal cigarečių pakelio, kasos raktelio. Ateik ir būk su manim, ir ji atėjo ir buvo, nieko nesakydama, nesipriešindama, tarsi negyva būtų, tik jos balta oda, kurią galėjau laižyti, ir man viskas baigėsi labai greit, nors buvo šimtąkart saldžiau už visą barfi, surytą dėl jos bekenčiant, tik kai liepiau, eik į tualetą ir valykis, pats pabūgau savo įsakmumo, juk dar vakar norėjau, kad ji man gimdytų vaikus, kiosko paveldėtojus, ir norėjau dėl jos grįžti į kriketą, nes ne visada mane Frida baudė už antsvorį, ne visada, juk vakar norėjau gyventi ir norėjau mylėti, bet dabar visai nebenoriu nieko, net šito, dviejų dalykų, dėl kurių jos laukiau. Neminėsiu vardo, neminėsiu net sapnuose, nes pamiršti ją noriu, išeidama ilgesingai ir kraupiai žiūrėjo, palinko bučiuoti, ir vėl susirado lašeliais rasojančią mano lūpą, šįkart neskustą ir be odekolono, nuo bučinio tik sūrus peršėjimas liko, ir aš pasistiebiau iki lentynos, ir daviau rūkalų už dyką, dar vakar būčiau prašęs atsisakyti rūkymo dėl manęs, dėl mūsų vaikų, numečiau jai ir nesakiau kainos, tylėjau, mintyse tardamas: tesižudai, čia jų dešimt, dėl tiek nenuskursiu, tik dešimt trumpų cigarečių, be filtro.

[užkadris]

Jo kūnas gražus. Oda lygi, beveik be plaukų, įdegusi, šen bei ten randeliai. Niekada nebuvo sužeistas smarkiau, nei galėtų išsigydyti cigaretės pelenais ar citrinos lašu – nuo užkrėtimo. Tik pusmetis viename kare. Tik šiek tiek kraujo. Randai puošia vyrą. Jo net vyriškumas toks gražus, kad nesusilaikiau ir pagyriau. Nuraudo, nuleido akis, šypsojosi, apkabino mane ir vėl. Moteriškumas nori vyriškumo, tiek. Diena tokia ryški, kad gelia akis. Vidudienį, išjungę ryšio priemones, pamiršę visus kitiems, ne mums, reikšmingus darbus, visus draugus ir nepažįstamus, laukiančius mūsų šiame savam svetimam mieste, paskui, vėliau, pamiršę jo motiną, kuri bet kada galėtų grįžti iš darbo – ar šiandien darbo diena? o gal savaitgalis? šventė? – mudu užsnūdome jo vaikystės kambaryje, siaurutėje lovoje, įsispraudę vienas kitame, pasiruošę palikti miego randus. Kurį laiką klausiausi, kaip jis pamažu aprimsta, kaip glemba jo raumenys, kaip lėtėja, gilėja kvėpavimas, jis tampa minkštas lyg kūdikis. Uodžiu salsvą aitrų kvapą iš pažasties – esu padėjusi galvą ant peties, ant raumens, kuris vis labiau leidžia mano galvai grimzti. Dar minutė kita ir aš užmiegu, smengu paskui jį. Prabundu nuo judesio. Toks staigus spazmas, trūkt, jis vos nepašoko gulėdamas. Tik sekundei. Greitai susivokė, kur yra, su kuo, kol aš tryniau veidą į jo krūtinę, bučiavau odą. /\ Ar aš tavęs nesmaugiau? – paklausė droviai. Nusijuokiau. Ne, o ką? Sapnavai, kad smaugi kažką? – Ne, nesapnavau, bet galėjau, man sakė, man būna taip… Tu pasakyk, jeigu ką. – Gerai, pasakyčiau, bet ne, nesmaugei. /\ Šypsausi, veide dirbtinė šypsena, tik šypsena aš ir tesu, visa kita – pasimetimas, nesupratimas. Ką veikiu lovoje su žmogumi, kuris nežino, ar nenusmaugs manęs sapnuodamas? Ką dar bet kuriuo metu jis gali man padaryti? /\ Tu dažnai sapnuoji karą? – klausiu jo, atidžiai žiūrėdama į akis. /\ Galbūt man neatsakys, kaip visi kareiviai, stojiškai tylintys apie bet ką, kas nutiko jiems armijoje, kare, su kitais vyrais – kažkas labai mistiško, švento, tik tarp berniukų, iniciacija; bet aš išskaitysiu iš veido, jeigu meluotų man, koks bebūtų atsakymas – taip ar ne – išskaitysiu melą. Man neatsako nei taip, nei ne. /\ Aš prisimenu, – pradeda. – Buvo toks vienas, bėgo. Bėgo, vijausi. [Filme: vijosi, bėgo, sprogo, šaudė. Griuvėsiai, kelių aukštų pastato, fabriko gal. Laiptais, turėklais, per sienas, perdangas, armatūrą, sijas, pro skyles į kitą aukštą, vijosi, bėgo. Užkadryje – simfoninė muzika. Titrai.] Tas… buvo ginkluotas, bet šoviniai turbūt pasibaigę, net nežinau, ar granatą turėjo, tik bėgo, vijausi. O gal nuo mirties jis bėgo. Vijausi. Nežinau, ar būčiau nužudęs, gal būčiau, ginkluotas vijausi. Tik vijausi, tik bėgau, kai pasivijau… manęs nereikėjo. Tas… buvo smigęs ant metalinio strypo, žiūrėjo. Akys. Žiūrėjo. /\ Nesakau savo kariui: juk tai galėjai būt tu, – nes jis negalėjo, jis yra čia, vaikystės kambario lovoje, su nuoga manimi, šilti mūsų kūnai, lipnios kojos ir rankos, kraujas, rodos, pulsuoja iš vieno į kitą, du susisiekiantys indai, miego ir karo randai, citrina, pelenai. Tam bendrumui nereikia žodžių. Paviršių ir skysčių bendrumui. Kvėpuojame iš burnos į burną. Toks bučinys nesibaigia mirtimi. Klausomės vienas kito dejonių, iš apsalimo ar siaubo, su nuostaba, užsimerkę, išsiplėtusiais vyzdžiais. Tylime vienas kitam į ausį ir ragaujame vienas kito seilių. /\ Tu negalėjai būti jo vietoje, tu esi čia. – Bet, žinai, aš ir vėl ten noriu :)

——————————————

Nuotraukoje: Anatominė Venera. Heather Whiteside tatuiruotė

[tekstas publikuotas “Šiaurės Atėnuose“ 2012-01-27]

Reklama