Aname krante

aname krante nėra gėdos, gedulo nei gėlos
ten šilta ir gera, šviesu ir ramu, bet ne tuščia
ten susikaupia mirusių sielų ūkas, veidai
gimti, artimi, tolimi – išnyra ir plūduriuoja

į kitą krantą keliauja paukšteliai, kritę į žemę
sumedžiotos pelės, partrenkti gatvėje šunys
susenusios katės grakščiai perplaukia upę
karvės, kiaulės, arkliai, gyvatės – visi gyvuoliai

ana pusėj kitoj – geresnis gyvenimas, sakome
ten rūpesčių nei baubų nebėra, anei sopulio
ir linkime vienas kitam patekti būtent į tokį krantą
o ne degt pragare per amžius – argi tai būtina?

bet palaukit, nejaugi nėra dvipusystės?
ar visi – ir geri, ir blogieji – patenka į gerą krantą?
ar kažkam neturėtų būti nuopelnas už dorybes
o ne vien savaime suprantama atgaiva nuo gyvenimo?

aname krante – kurį leidžiame sau išgalvoti –
viskas leidžiama, tad kodėl nepabuvus dosniausiems
ir atleidus vienas kitam ir net tiems, kurie darė blogį?
nusikaltėliai irgi eina į rojų – tą patį – įsivaizduokim

kiekvienas, patekęs į kitą krantą, grįžta namolio
o namai, šiuo atveju, tai vieta, kur mes buvom mažyčiai
kiekvienas iš mūsų – tiek šventas, tiek susitepęs – kadaise
juk buvom maži nekalti kūdikėliai, supami vygėje

ir štai – serijinis žudikas liūliuojamas snūduriuoja
angeliukai jam gieda, dangus žiburiuoja ir žvilga
kol jis čiulpia nykštelį, sapnuodamas nekaltybę
jam išdygsta sparnai – kai prabus – op, ir lekia žydrynėn!

aš norėčiau patekti į tokį dangų, kur lengva, o visa
kas tik žemėje buvo sunku, komplikuota ir sujaukta
būtų pamiršta, tokį tat krantą ir įsivaizduoju, jei būtina
jei tikrai neįmanoma protu aprėpt tos nakties nebuvimo

Orientacija

labas, avie, ačiū už ilgai lauktą laišką
ačiū, kad susikaupei ir pasipasakojai, atsivėrei
ne, man ne šalta dėl to, ką sužinojau apie tave
taip, man nuo to tik šilčiau ir dar – palengvėjo

pamenu rytą, kai nupiešiau dėžę su skylėmis
toje dėžėje galėjo rastis visa, ko tik norėčiau
tačiau man pirmiausia į galvą šovė avies idėja
ir vaizduotėje pamačiau mažą mėmę, ir ėmėm kalbėtis

na, nesu toks aklas, jog neleisčiau žinoti sau
jog esi išgalvota, tik mano jausmų ir troškimų projekcija
taigi, taip atsitraukus, pažvelgus į mus iš šalies
paaiškėtų, jog visą tą laiką su savimi kalbėjausi

o todėl, bus aiškiau, jeigu tau pasakysiu, jog
tavo laiškas privertė atgaminti tą piešinį rytmečio
ir pažvelgti giliau į dėžutės esmę pro skylutes
nes tu parašei man tai, ko pats sau ištarti nedrįsčiau

taigi – avinas tu, ne avis? nieko sau permaina
kyla klausimas logiškas – kas tuomet aš?
iki šiol įsivaizdavau, jog esu princas, o ne princesė
nešiojaus prie kojos kardą, ruošiaus valdyti planetą

nuo šiol teks mokytis kęsti menstruacinį skausmą
o ateity – melstis, kad ištverčiau gimdymus, o prieš tai
nusiimti karūną, prieš žengiant karališkon lovon
kai kurie mūšiai iškart pralaimėti – neprasidėję

ar išmoksiu gudrybių ir moters gyvenimo dvigubystės
ar ne per vėlai pasakei, kad veidrodis man melavo?
sužinosiu vėliau, mano drauge, avie, tiksliau, avine
o dabar laikas baigti, sudie, rašysiu atvirą laišką lapei

 

(c) Sandra Bernotaitė, 2014

Reklama