I

neturėjom stiklo
bet turėjom veidrodžius
veidrodžius veidrodžius veidrodžius
daiktus, mums veidą rodžiusius
veidus, mums pasirodančius
daiktuose
kituose
ne stikle

II

mano sesuo gyveno anapus
kalbėdama apsikabindavo mane
iš nugaros, priešais mane, veidrodyje
mūsų veidai nebuvo panašūs
tamsus ar šviesus
kaukė ar veidas
komedija ar tragedija
šitie veidai mums buvo pažįstami
daug gražesni, nes atvirkštiniai
gimtieji, daugkart matyti
kitų dar nebuvome matę, kitų
dar negeidavom regėti, susipažinti

III

aš gyvenau anapus
bet tik vėliais vakarais, naktimis
po stalo lempa, nuoga ir šalta jos šviesa
kaip sakoma, dienine – bet naktinių namų
apsitempdavau kūną naktiniais
mano klubai ir krūtys kaip afroditės
prasta gipsinė kopija, svyranti
dailės mokyklos fojė, be rankų –
gaubiau delnais krūteles
ir linguodavau sau į ritmą
į pulsą, nesu dar graži – gaiži
anapus stiklo kvapni

IV

mūsų veidrodis su sparnais
visai kaip bažnyčios altorius
vienas ir du, sparnais jis galėtų
užsidengti apmurusį veidą, jeigu
padėtum, jeigu tai būtų ir tavo
veidas, ir štai aš tai padariau, ir
pažvelgiau jo sparnan, ir pamačiau
daug savęs, daug daug savęs
besikartojančios į kairę į dešinę
tuomet užsimerkiau ir vėl atsimerkiau
ir tik viena aš likau – pati negražiausia
viename sparne, kuris
atvirkštiniame atvirkštinis
jis rodė mane ne gražią, o kreivą – tokią,
kokia esu iš tiesų, kitų akyse, kitiems
aiktelėjau ir nuplėšiau jam sparnus
užteks, prisiskraidėm

bet kitą dieną – įsižiūrėjau
ne –
taip, čia aš

V

šluostyti veidrodžio dulkes
vabzdžių ekskrementus ir
čiaudalų plėmus, atsargiai
prilaikant galvą, braukti

šlapia šluoste per jo/savo veidą
retkarčiais žvilgtelti jam/sau į akis
nusišypsoti, iškišti jam/sau liežuvį
tiktai nelaukti, kol jo/mano actas išdžius

tiktai griebti vakarykštę tiesą
ir suglamžytą popierių spausti
sukti ir sukti ratus ant jo veido
apžiūrinėti aną kambarį
anų seserų
anoje pusėje
aną šeštadienį

VI

jei iškiši liežuvį veidrodžiui – išlįs velniukas
motė sako, motė nežiūri į mano rankas, o rankose
neįžiūri stiklo šukės brizgiu sidabro pamušalu
gal nugara mato akyla motė, bet aš rizikuoju
iškišu tam velniukui liežuvį – ir kur tu dabar?

jei netiki velnią
tai netiki dievą

tikiu tik veidrodį
vienišą tuščią veidrodį

VII

mažame, apvaliame
kadaise rastame žolėje
aš mačiau save, besišypsančią
kraujo pritvinkusią, alpstančią, trokštančią
mačiausi viena, visai vieniša, pamylėta
bet nemylėta, bet per mažai, bet ne taip, kaip norėta
mačiau save kitokią, nei kitos
(iš kur aš žinojau?)
mačiau save tokią, kokios matyt nenorėjau
(o kokią norėjau?)
nesilyginau su pornografijos fėjomis
(gal nereikėjo?)
mylėjau save purvinesnę, negu tikėjaus
negu tikėjau

ir kiekvieną kartą veidrodis šaukė:
imk ir mylėkis

ir netgi iš mano giliausio kuprinės kampelio
ir netgi iš to, prakiurusio, iš kurio galėjo išskristi
sudužti, pabirti ant palangos kelkraščio

užkasiau jį, sysiodama kopose
tyliai palaidojau, kad neberėktų

VIII

kai miršta, jį reikia uždengti, jį – juodu tiuliu
paslėpti tarsi išdurtą akį, vieną ir vienišą, tarsi išdaužtą langą
langą į jos dvi dienas nebegyvenamą kambarį, veidrodį
į jos atvirkštinę lovą, kur vyras galėjo būti švelnus – atvirkštinis
ir atvirkštinę vonią, kur kūnas jos buvo tobulas – atvirkštinis
ir atvirkštinį koridorių, kur svečiai atnešdavo vyno – gardaus, atvirkštinio
ir atvirkštinį krėslą, kuriame miegojo balta katė – ne ta, išėjusioji
ir tele ekraną, priešais kurį tebemezgė išvirkštinėmis akimis

kai miršta, reikia uždengti tą akį, kuri viską matė
uždaryti tą langą, kad neįskristų tie, atvirkštiniai
kad nebejauktų šiapus gyvenimo tiems, kurie liko
kad neatimtų tikėjimo prietarais – jei nesulaikomi neateitų

IX

sudaužei veidrodį raktais – ar tai kitaip, nei alkūne, kulnu, skėčio galu?
sudaužęs raktais tikiesi ne septynerių metų bausmės laikotarpio
tikiesi, kad raktai atvers sutarties stalčiuką, ištrauksi, skaitysi
mojuosi pundu priešais akis nematomam prokurorui:
reikalauju perskaičiuoti atpirkos terminą, teisėjau
reikalauju pridėti lengvinančias aplinkybes – raktai ant žemės – tai laimė
kai įdaužtas veidrodis – įžeidimas anapusybei

septyneri metai baimės, kad viskas blogai, viskas, visiems, visaip
sakykite tiesą – ar man baigsis blogai?
o ar gali šioj žemėj, šios žemės buvėjui baigtis blogai?
optimiste, vien tik gerai, vien tik – nebūtimi
kurią, tikiuosi, dar pameni – prieš kūdikystę

X

mačiau save ežero veide
nemačiau savęs upėje
ežeras tyliai laukė, o upė – bėgo

mačiau save tavosiose akyse
nemačiau – tavosiose
tu – pirmasis – verkei manęs
tu – antrasis – mylėdamas užsimerkei

mačiau save sidabro šaukšte
nemačiau – mediniam dieve
šaukštas mane maitino, medis – kvailino

mačiau save išgaubtą linzėje
nemačiau gulinčios nuotraukose
pagailėjo meistras man želatinos

mačiau save ekrane
žiūrėjau – aš – nemirksėdama
buvau jauna, nuoga, laukinė
su technikos stebuklais dar
nesusidėjusi ir nesuderinama

mačiausi veidrodyje

XI

tu mano veidrodis, mano brolis dvynys
tas, paliekantis mane kitiems dvyniams
kitiems veidrodžiams
leidžiantis bučiuoti pro stiklą
mylėtis pro stiklą
išeinantis, atsisveikinantis:

tu turi veidrodžių
išmok būti su jais
išmok būti viena
tu turi veidrodžių

o ar turiu nors vieną delną?
nors vieną šiltą šlaunį?
nors vieną gilią bambą?
nors vieną glotnią nugarą?
nors vienos akies vyzdį
suvirpantį, mane pamačius?

esu tavo veidrodis, sesuo dvynė
tavo, paliekančio mane kitiems dvyniams
kitiems veidrodžiams
leidžiantiems bučiuoti juos pro stiklą
mylėtis su jais pro stiklą

neišeinanti, neatsisveikinanti
dūžtant neskambanti

XII

sūkurys sietuvoje, prietemoje
žiūrint sau į akis per prieblandos veidrodį
svaigi begalybė, nė viena akimi mažiau
lygtai stovėtumei ant
šešiasdešimtojo aukšto slidaus laiptelio
žiūrėtumei žemėn – nieko tokio
kad tik nežinotum: žemyn – gilyn
o už asfalto – nieko
gilu iki akių dugno
bet vis tiek negali atšaukti
žvilgsnio iš sūkurio, iš sietuvos
akių nuo savo akių
dugno nuo savo bedugnės
viršukalnių nuo savo dangaus
kuriam pritrūks O2
ir kraujas tvinksės neritmiškai:
ak–ak–akakak–ak–ak– –ak

nežiūrėk į vyzdį –
pamatysi mirtį

XIII

jei mes su tavim atsistosime
per metrą ir pasisuksime vieno
laipsnio kampu vienas kito atžvilgiu
tai pasikartosime vienas kitame
lygiai penkiasdešimt septynis kartus
kol galiausiai išnyksime

kiekvienas mudviejų atvaizdas bus
vis mažesnis ir vis tolimesnis

įsileiskime trečią objektą

jei abu atsistosite dviejų metrų atstumu
o man leisit stovėti tarp jūsų
susidarys devyni milijardai manęs
jumyse

bet taip kartodamasi
aš išnyksiu

tik kartosiuos ilgai

XIV

nebeturime veidrodžių
bet turime kameras
kameras kameras kameras
mechanines daikto akis
foto vyzdžius abejingus
išsiplečiančius nuo tamsos
ne iš nuostabos, ne nuo skausmo
nuo šviesos susiaurėjančius
svetimus veidus mums rodančius
daiktus tuose veiduose
veidus tuose daiktuose
nebe upėje
ne stikle

(2010 m.)