niekam neskolingas eilėraštis

miškas ir meškos
amerikietiško absurdo pakraštyje
miškas skaistus ir šlamantis
nekvepiantis pinigais, net
žvaigždėtų-dryžuotų vėliavų nėr
nors apylinkių kiemai pasipuošę
vėliavom, miškais ir meškom
ir meškos kartais krenta
iš medžių

jėzus ir kvakeriai
evangelija ir revoliucija
meilė ir komunizmas
kvakerių moterys vilki sijonus
bėgdamos krosą
balti jų nike sportbačiai žymi
kapitalizmą ir demokratiją
dešimtys viena nuo kitos atsiskyrusių
bažnyčių kuorais bado
dangaus vartus ir veržiasi
kažikur

greitkelis ir mūsų diskusija
apie kvakeres, jėzų ir lenkų babas
kurias nesunku atskirti iš veido ir
iš vardų ant oranžinių prekybos centro
darbuotojų uniformų, kai jos
padeda krauti mėsą į maišelius
ir kažikur (dešimt kilometrų iki namų)
(nes namai yra ta vieta, kur miegosime šiąnakt)
priešais važiuojantis automobilis
suvinguriuoja, tėškiasi į pakraštį, paskui į
kitą pakraštį, greitkelis tarsi vandens parko
čiuožykla, o mes sustojame, kad sužinotume
jog vairuotojas senis gyvas, jam tik insultas
ir visi keleiviai šiek tiek šokiruoti
tarsi iškritę iš medžių

* * *

ar norėtumėt kalbėti graikiškai?

alio, čia kalba moteris?
laba diena
norėtumėt kalbėti graikiškai?
gerai
kaip šiandien jaučiatės?
gerai

ir kaip jūs šiandien jaučiatės?
alio
aš jums iš centro skambinu
laba diena
ir saulė
laba

aš irgi
aš jums iš centro skambinu
jūs moteris?
aš irgi

kaip jūs šiandien jaučiatės?
aš laiko neturiu
aš irgi
iš centro
alio?

laba diena

diena
neįtikėtina
jūs galite kalbėti?

graikiškai?
taip ir maniau

šiandien
aš irgi

alio?
aš jums
neįtikėtina

laba diena
iš centro skambinu

alio
taip ir maniau

* * *

savo degančiai odai dėkoju

kai keičiasi vietomis tie
kuriems laikas gimti ir mirti

savo degančiai degančiai odai
saulės, vėjo ir nerimo plėmams
apgavikiškiems apgamams
linksmosioms našlėms raukšlėms
ir drėgmei po epidermiu
takams susikertantiems
į naujas velnio kryžkeles
šiltų delnų kloniuose
dėkoju

po tylos, kai tik svilėsių kvapas
primins apie bausmės vengimą
po vieno kito žodžio link skliautų
pamišėlis ratas vėl sukasi

ar aš žinojau, kas tas tikėjimas
ar nežinojau, kad viskas
ateina – bet nepraeina
ar nemaniau, kad miršta tiktai kiti
ar nebuvau aš teisi

* * *

auto-fotosesija

bandau susipažinti su savim
užduodu klausimus praeinančiai
ar man baisu žinoti, nežinosiu
nesutikusi tikrosios savasties – – –

šlapių plaukų draperijos ant nugaros
tik jas pavyko sau atrasti šiandien
o prigimtį atrast labai sunku
atradus pripažinti bus sunkiausia

* * *

feisbukas

brangiausių nerasiu feisbuke ieškau aklas balandis
snapu į klavišą: enter enter enter enter enter
paskui galvoju: eskeip eskeip eskeip eskeip
kvepia depresija kam to reikia
manęs juk nereikia kai man jų reikia
be elektros pagalbos galiu juos sapnuoti
jų senstančius veidus feisbuke

* * *

gailiuosi tavęs, Narcize

nes žinau kiek kartų žiūrėjai į veidrodį
kol veidas įgavo šią stiprią išraišką, ne
tu ne macho, ne vyriškas tavo apavas
vidaus nesprogdintas, saulės negairintas tu
ne tėvas netgi, ne laukianti motina, o
kvailys jų sūnus

* * *

suicidinė porų sriuba
(pagal Marguerite Duras receptą)

bambuko storio poras – voilà
svogūnų kvapas visame bute

galima virti porų sriubą
arba nevirti porų sriubos
o ant plonos tuščio puodo ribos
gali kad ir nusižudyti

* * *

meilė – tai krokodilas geismų upėje

ar būna, kad meilė neturi nasrų
ir neplaukioja verdančiom upėm?

* * *

sentimentalė

tai buvo beveik tikra
susitikimai auštant ir temstant
šaltis ir karštis stuburo bėgiais
ašaros, skruostų damaskas

tai buvo beveik tikra
kai tu mane pavijai, net nemaniau bėgti
kai tave jis pagavo – likau
ir kiek daug dovanojome saulės, kiek daug

o, tai buvo tikra beveik
ir mes smigome, kaip kad akmuo į vandenį
kaip trys dulkės ašaroj skendom
dugno neradę per amžius

tai buvo beveik tikra, žodžiai
eidavo mūsų pėdsakais, sekdavo mus
sugaudę mus, suguldė į vieną voką
meilės adresu širdis mūsų išsiųskite

tai buvo beveik tikra
kaip būna visiems, taip mes troškome
mes norėjome būti
nei daugiau nei mažiau
tokie pat kvaili, tokie pat laimingi
kaip būna visiems kitiems
beveik
beveik
beveik

* * *

mūsų trikampis

trikampis nepriklauso niekam
plaukai rakinami plaukais
o rankos – antrankiai

ir visko šitiek daug
ir viskas niekieno
tik formulės nariai pažįstami

nei gėdos jausmo, nei kentėjimo
nei nuosavybės praradimo baimės ir
net vaisingumo išsipildymo nebus

taip, lengva užsimojus laisvės vėliava
skaičiuoti ten-atgal iki trijų
kol kūnus siuva liūdesys, ir vėjas
jausmus užpusto priesaikom saldžiom
kurios net nepriklauso niekam

* * *

meilė ir neuroleptikai (i)

esi gilioje depresijoje
nes palangę užklojo sniegas ir
sėdėti nukorus kojas
nesaugu tavo mirštančiai meilei

vartai vandenyjančias nuotraukas
žarstai benublunkančias nuotrupas
delnai pasiilgo raudono
šviesą žudančio fono

gerai būtų juostas išryškinti
išmest negatyvus į krosnį
o bučinio nepakartojamo, pavogto
nebekartoti, nebekartoti
nebe-kartoti

* * *

neuroleptikai ir šokis (ii)

tokį šokį kartais vadina rašymo
dovana arba dievo palaima arba
mūzų glamonėmis arba nušvitimu

trečią ryto, kai mėnuo springsta
nuo žemės šalčio garų

kai nebeima nemiga
kai sveikstu

kol visi kiti svajingai skrenda
į mūzų ligonines

ant stalo:
lunatikės šokis

* * *

mano Niujorkas

vienas iš mano niujorkų buvo blondinas
plačiai atvėręs krūtinę pasauliui gražuolis
putliomis melagingomis lūpomis besibučiuojantis
su skurdžiais restoranų LT kavos puodeliais

(mano žodžių gremėzdiškumas skelbia protesto akciją
jo žingsnių lengvumui ir liežuvio akiplėšiškumui)

prancūzė sakytų: užpakalin įmontuotas skėtis
anglė jo nelaikytų rimtu – iš tiesų jis plevėsa
amerikietės laisvės statulos tykojo ir glebėsčiavo
brangiais kokteiliais Long Island girdė, girdėjau

(aš tik lietuvė, svajojusi apie savo princą, sulaukusi
jo prie taksi, pasiryžus už laisvę susimokėti)

ryte Niujorkas gracingai rąžysis priešais langus į Vilnių
elektros stulpams demonstruos antraeilę jų vietą
jis didelis, ilgesio kupinos rankos ir kojos, ir akys
jo veidas šiurkštus lyg naktį šienauta pieva

(mylėjau – ar aš jį mylėjau? – nieks netikėjo turbūt
negyvenamų žemių širdies platuma – mylėjau)

* * *

Nebesuprantami poetai

Visa mano muzika nuo mažens taip ir liko
laukuos, vandenuos, stotyse ir
klojimuos

(Sigitas Geda, Muzika yra laiko mašina)

Sigi, o kas tas purplelis?
Kaip beatrodo gegutė?
Ar ant keturių šiais laikais
gyvuliai tebestovi?

Filme mačiau garo valtį
ir garvežį – nespalvotą.
Arpo, fuchtelio, iškulo, prakulo
netgi sapne neregėjau.

Savivartės su kombainais
tarybiniai man ir apgirtę:
Kam dabar rūpi laužas –
istorijai juos grąžinkim.

Kuo skirias garnys nuo gervės?
Žodžių ir frazių muzika.
Čežėjimas tik, kibirkščiavimas.
Taip, laikas, o gal – mašina.

* * *

ar dar turiu rankas

dar moku atpažinti šilką
nuogom krūtim, nespėjančiu liežuviu
visiškai laiminga, visiškai pasimetusi
dviese, trise, keturiese, kvartetas

du-dunksi bendras pulsas

kai nusirengiame šviesoje
kavos puodelių tuštumoms atsiveriame
o apsirengiama bus užsimerkus
ir balsių, nosinių, skeveldrų daug

try-trykšta basos kojos

beveik nebematau tikrų žmonių
tačiau raudoną spalvą atpažįstu
ir moku gydyti prisilietimais
aš dar turiu rankas

dar moku atpažinti šilką

* * *

vidiniam vyriškam balsui

nusigręžk, sakau
pati nusirengsiu, be tavo
kvailų patarimų

* * *

žydras (svetima fotografija)

šiek tiek arčiau nei su visais kitais
ne taip, kaip visada įmanoma
šiek tiek po oda, akimis ir ausimis
sau leidžiu vis daugiau nei būtų galima

mes sėdime gurkšnodami terasoje
kai palieti mane ir nežiūrėdamas:
ką pasikviesim šiandien iš draugų
gal T. ir V.? –
– – – – – – – – – – – – – –

kaip džiaugsis šuo ir tu
įsivaizduoju jus prie pat baseino krašto
tu – prasegtais dryžuotais marškiniais
nusispiriantis sandalus, nes karšta

už dangų daug žydresnis tas vanduo
kurį bučiuoja tavo goslios lūpos

mes turime draugų?
girdžiu save

turbūt
atsako tavo kūnas

* * *

formalizmas (fotografija)

pamilau tavo ievas, kaip ir
blyškias horizonto smilgas
tirpias papūgėlių galvas
keliautojas vyrų veidais

baikščias nekaltas orlando
ritmingai lūžtančius suolus
siekiančią lūpų žuvį
šunį moters vardu

be smėlio duonos ir vyno
visos tos jūrų salotos

(pamilau tavo ievas, tai ir
tavo jovarus dievinti tenka)

* * *

niekobendras (fotografija)

namas, neturintis nieko
bendro su gyvenimu

dūmai, neturintys nieko
bendro su židiniu

draugai, neturintys nieko
bendro be alaus

popierius, neturintis nieko
bendro su menu

gyvenimas, neturintis nieko
bendro su medum

tu, neturinti
niekobendro

* * *

žiema ir miestas (i)

ryte sniego rūkas virš miesto lyg dulkės ant maisto
dar vakare iškankinęs alkis lyg stiklas sudūžta
ledokšnių, varveklių, snieguolių kvapo ir skonio
burna pilna, akys ir ausys, ir pykstantis skrandis

manęs nepažįstantys mato mane laimingą
manęs nesutikę pavydi man miesto laisvės
mane pažinoję prisiekia nieko nežinantys
bet aš juk tyliu, ir tyla ima tvenktis lange

nors virš lango tas pats dangus, o po langu – žiema
nors tarp lango ir mano namų – drungnas niekieno oras
nes namie šito miesto neradus, neieškau kame
jis – kažkur kitame išmatavime tūrio, svorio ar laiko

jis ne vakar, ne šiandien, ne ryt – gal poryt
kaip nevykęs desertas žiemos vakarienei

* * *

žiemos lietus (ii)

oro drėgmė
devyniasdešimt aštuoni
procentai

ir žuvėdros patraukė į miestą
ir žuvys – paskui jas

ant baltos duonos
tepamas liesas sviestas
ir klojama silkė

vardu romantika

* * *

egzistencinis nevalgumas

o žinote, kodėl jūs valgote, o mes nevalgome?
o todėl, kad jūs viską suvalgėte, o mes nenorime
būti tokie, kaip jūs, nes mes jus matome

o kodėl mes matome jus, o jūs mūsų nematote?
o todėl, kad jūs nutukę ir dideli, ir styrote akyse užakę
o mes maži ir liekni, ir slepiamės šakumyne

o kodėl mes slepiamės, o jūs vėdinate savo genitalijas?
o todėl, kad mes esame intravertai, o jūs ekshibicionistai
ir dar todėl, kad vaikystėje jums nedavė saldainių

o kodėl jums nedavė saldainių, o jūs mums brukate juos?
o todėl, kad jūsų tėvai norėjo jums gero, bet jūs susirgote
jūs apakote, jūs šeriate mus savo išėdomis, o mums nereikia

mums jūsų reikia, jūsų kaulų, jūsų smegenų, jūsų raumenų
jūsų pulso reikia, o ne jūsų maisto, jūsų riebalų, jūsų per daug
mes laukiame jūsų mirties krūmuose laukiniai

taip reikia laukti
kada jūs išeisite
mums teks plauti indus
be vandens
mums teks giedoti šermenyse
be deguonies
mums teks jus laidoti
be žemės

bet mes žinome, kad seksas yra malonumas
ir visas kontraceptines priemones
ir nė vienos nodėmės

nuodėmes išgalvojo jūsų tėvai, norėdami gero jums
mes nenorime nieko gero jums ir mes
esame tuo tikri

* * *

lunatikė, meilužė, poetė

taksidermija užsikrėtę keistuoliai
prie kiškelio galvos siuva vilko liemenį
ir pagražina nugarą anties sparnais

taip lunatikė aš, tiek meilužė ir šitiek poetė
nei žuvis, nei mėsa, nei šuva, nei kalė

gal katė

naktimis medžioti mėgstanti
niekada neužginsianti širdžiai išeit
visada mintyse niūniuojanti
kas dieną vakar pamirštanti

kaip katė

* * *

valandos

šiurkštus vilnos megztinis
birželio rytmetys su tavimi
bet dar neatsklęstos durys
suk ratus, skaudink
vok mano valandas, vok
kol gali

po mano oda miegojo
pavasario šalnos – kur jos dabar?
nusivilkau savo odą, atsiguliau
į karšto smėlio lovą, šalia tavęs
smėlis sudrėko, nuraudo
neleisiu

aukštai virš tavo galvos išaugau
peržengiau įtemptą siūlą
ne savo likimo rykštę
pamiršai, tavo smūgiai – palaima
laukiau, kol paspringau
laukiau

atrodei toks sudėtingas
statei lėktuvus, o aš tik mezgiau
mano gyvenimas – baugščiai
įtraukęs galvą vėžliukas
beveik skandalingas
beveik

keista aš moteris
keista, bet moteris
spigus mano verksmo balsas
turėtų smigti po oda tau
lyg įkaitintos segės
smaigalis

* * *

(senas) (i)

plaukų galiukai
delnų oda
ruduo, ruduo, ruduo
mažytė adata
skaudžiai siuva
giliai, giliai, giliai
kas seka pasaką
kūdikiui savo –
ugnis, vanduo, dangus?
pašiurpus snaigė
ant žemės miršta
ramiai, ramiai, ramu

* * *

(senas) (ii)

bandau
lyžtelti
savo
ausį

bandau
įkąsti
sau
į nugarą

bandau
sugauti
akimirką

* * *

net kai senatvė susilenkusi pro klyną žiūri (šokančiam seneliui)

jis bando pradėti pokalbį
(pašnibždomis)

63
63

jo kojos nelinkę kalbėti
o galva įelektrinta
o širdis sukaitusi dreba
(myli?)

(bent jau save tai tikrai)

jis trokšta pradėti
žuvis žiopčiojanti
krante viskas
prasideda troškuliu

kokia prasmė

klausykite klausykite
ir kai sustoja visata
žiūrėkite

(jei būtų sufijus
vilkėtų baltą iškrakmolytą sijoną
ir būtų leista suktis
darbo dienomis iki šešių
oficialiai)

kai šešiasdešimt trys
nuo ko pradėti
prisipažinus kad
jau šešiasdešimt trys

jis deda pirštą prie akies
voko
kuriame randa
laišką sau

pavėluotas

kur tie profesionalūs šokėjo metai
po kurių tau pasako: senas
kai dar tik dvidešimt devyneri

purtosi
po kojom
žemė

nužudyk mane arba
priversk mane žudyti

jis sėdi nieko nesakydamas
o žemė tarsi senmergė
staiga pravirksta

kol tu esi karalius

šok

* * *

kitaip

viltis paukščių balsuose: išskrisiu sugrįžti, atrasti
kur čia buvau, kai ten būsiu buvęs, o čia liksiu likęs
kaip gyvatė išsinerianti iš odos pavasarį arba kaip žiurkė
katės pilve pavirstanti aklų jos kačiukų ląstelėmis

gavęs daugiau nei gimdamas ne žmogumi
palikdamas daug mažiau nei gavau ateidamas

viltis ištrūkti iš virtinės virsmų, laukus sulaukti
nirvanos atostogų, gėrėtis neuronais, protonų broliais
besibučiuojančiais, taikiai išnykstančiais etery
tuo tarpu kai gimsta vaikai paršelių blakstienomis

išskristi, nuskristi, nuskriausti, sugrįžti, kur aš čia buvau
valgiau, gėriau, miegojau, ak, kartais netgi mylėjau

* * *

(1997-2009 m.)