Stigma

2013/01/18

Frantisek-Drtikol-1883-1961

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kahiliui

jūsų tėvai
nėra jūsų

jie gimė kažkam, tiems kitiems
kurie gyveno seniai ir senokai
išpranašavo pasaulio pabaigą
sau, o bijojo, kad jau visiems

jie augo, lakstė be kelnių
iš pradžių stati po stalu, o paskui
keliais ant suolo, galiausiai
sotūs galustalėje ar net girti po stalu

jie verkė ir juokėsi, jie
mylėjo ir laukėsi, bet ne tam
kad gimtumėte ir išeitumėte
sveiki ir gyvi, laisvi, kuo toliau nuo jų

jie norėjo sekti, jums sekti pasakas
eiti šalia, mokyti be pradžios ir be galo
gyvenimą, tokį kaip žino, kaip per premjerą
vaidinti per jus iki galo, ką surepetavo

bet tai ne teatras ir jūsų tėvai nėra jūsų
jie irgi strėlės, praamžio paleistos
prašvilpiančios iš tylos į amžinybę
tik baltas degus brūkšnys, tik paskui

kai supsite juos ant rankų, verkdami
gailėsitės jų ir pasakų neišsakytų, žinokit
negirdėtas pasakas seka ir svetimieji
irgi tėvai, kartais artimesni už savus

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Baudelaire’ui

artumas, taip, kas dar labiau suartina žmones
negu seksas? – poezija, daina ar revoliucija?
ar laikomės už rankų apsalę, ar kvėpuojame
į ausį vienas kitam, ar žiūrime karščiuojančiomis
akimis vienas į kitą, tarsi geisdami suėsti?

nors ką tik valgėme vienas kitą pasigardžiuodami
ką tik bučiavome vienas kito odą, lietėme
slapčiausias vietas, kurių niekam kitam nerodome
alsavome tuos kvapus, kurių niekam kitam neskleidžiame
bet norisi dar ir yra toks stiprus jausmas, kad bus dar

tai tokia trumpa rezoliucija ne apie revoliuciją
o apie seksą, tokį paprastą ir lengvai prieinamą
bet ne visiems, ir kai pagalvoju apie tuos šimtus
tūkstančius, o gal net milijonus vargšų, kurių kūnus
liečia tik dušo vanduo, ir kurie nežino šio malonumo

man norisi rėkti – žmonės žmonės – bučiuokite vienas
kitą, suraskite būtinai kitą tokį vienišių, kuriame raskite
savo ekstazę, savo saldžiausią medų, dalinkitės tuo
tarsi duona ir nepastebėsite, kaip pražysite, kaip pasveiksite
kaip sveikinsitės su nepažįstamais tarsi bitės su gėlėmis

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Anonimui

žodis, kurį praleisime
žodis, kurio nėra, nebuvo
nei žodyne, nei kalboje
stigma – ženklas, taškelis
gėda, žaizdelė, skylutė
su įvertu sidabro žiedu
stigma – vynas, sruvenantis
kraujas, nes vinys – į kūną
stigma – siaubas, mintantis
sopuliu, ir vaizduotė, gaji
išvešėjusi puslapiuose
veik tikra, sukrešėjusi, sting–
stanti, duona, tikrai ne lavonas
atsivertusiojo žvilgsnyje
bedugnė stigmos ryklė – juoda
gili ir skausminga vieta
tas žodis iš jos – irgi stigma
ta kraujuojanti, dvokianti
niekam nematoma fizika
praleista, pastebėta, staiga

užvertoje burnoje
atsivėrusi ilgu brūkšniu
ženklas, žodis – tylėjimas
perspėjimas

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Lorcai

vaike, ką čia veiki?
mėtau bulves supuvusias.
kur?
mėtau į niekur, į tuštumą.
a, tai gerai, niekas neįsižeis.

vaike, ką čia veiki?
mėtau purvinus akmenis.
kur?
mėtau į šitą sieną.
a, tai gerai, ant jos portretas –
budelio.

vaike, ką čia veiki?
mėtau mėšlo gabaliukus.
kur?
į teatro galinę uždangą.
o nematai, kas ant jos nutapyta?

matau, ten veidas.
o neatpažįsti to veido?
pažįstu, tai Jėzus.
o ar žinai, kas jis toks?
nežinau. – Dievo sūnus.

ar supranti, kad darai blogai?
nesuprantu, paaiškink.
tu niekini Dievo sūnų.
nesuprantu, paaiškink.
jis mirė už mūsų nuodėmes.
nesuprantu, paaiškink.
jis ateis gyvųjų ir mirusių teisti.
nesuprantu, paaiškink.
jei dar taip darysi, nudžius ranka.
a, dabar supratau.

(2012)

Reklama