catus sylvestris

Dar neatsigavusi, apsvaiginta švaraus Liepalotų oro, atsirakinu duris ir sustyru: priešais mane, tarpduryje į kambarį, šmėkšteli pilkas šešėlis. Ne, ne vaiduoklis, ne baubas ir ne vėlė – nes su uodega. Įjungiu šviesą, puolu žiūrėti – tikrai, tai katė. Ta mano katė iš kiemo.

Nėščia, kirminuota, blusėta?

Stovi vidury mano kambario įsispyrusi kilimo visomis keturiomis ir žiūri įžūliai. Tarsi ne ji čia būtų netikėta viešnia, o aš. Uodega klaustuku. Tačiau pats jos buvimas mano namuose – faktas. Kaip, kada? Gal sugebėjo prasmukti iš laiptinės, kai Aidas išlėkė iš namų piktas lyg velnias? Kai per stipriai trenkiasi durys, jos kartais taip ir lieka atviros. Nenuostabu, kad prasmuko katė. Galėjo prasmukti ir vagys… Užsirakinau juk po gero pusvalandžio, ilgokai tualete pasėdėjusi, išanalizavusi visas dešimt savo panagių.

Bet vis tiek nuostabu: kur ji slėpėsi, kai prasmuko? Kaip neužuodžiau jos? Kur miegojo, kuo mito? Pati to nežinodama, nakvojau drauge su laukine kate. Ar gal jau reiktų sakyti – namine kate. Dar neaišku, neaišku. Dar niekas neaišku. Ir niekas man neatsakys, nors dairausi, tarytum ieškočiau ant kambario sienų atsakymo.

O katė irgi laukia atsakymo. Ar aš čia pageidaujama? – visa savo povyza klausia. Ar tu su manim gyvensi?

Matysim, sakau taip, kaip mėgo sakyti mama. Sakau ir krūpteliu: vėl tas jos balsas, ne tik per radiją galvoje, bet ir iš mano burnos prakalbo. O seniau taip nemėgau, kad mama visuomet atsako taip neaiškiai, tarsi išsisukinėdama nuo tiesos. Štai ir dabar, katė jau yra, tereikia mano atsakymo taip arba ne – nejau nustumsi problemą į ateities laikus? Katė į mane žiūri. Taip noris ją glostyti, murkti drauge su ja, aš jau tupiu ir jau nebenoriu paleisti į kiemą to gyvuliuko.

Matysim, vėl pasakau jai, tačiau daug švelniau, su numanoma teigiama potekste. Jau matau, tu čia gyvensi. Pirmiausia surasim tau maisto. Juk alkana?

O kuo gi šersi alkaną katę, jeigu pati neturi ko valgyti?

Geras klausimas. Pažadais nepašersi. Katė – ne moteris. Meile soti irgi nebus.

Ar matai, kad greitai tapsiu motina?

Taip, matau, vargeli tu mano.

Ar leisi gyventi ir mano vaikams, kad ir kiek jų būtų? Ar neišvarysi į gatvę?

Nežinau. O ar turiu pasirinkimą?

Šiandien aš klausinėju. Ar mylėsi mane?

Turbūt.

Aš numirsiu anksčiau negu tu. Ar nebijosi mylėti?

Bijosiu. Bet ką padarysi…

Gerai, tai duokš, ką ten turi pasislėpusi šaldiklyje juodai dienai. Žuvis. Šaldyta jau tris mėnesius? Bus gerai. Tik pakišk po šaltu vandeniu, kad įkąsti pajėgčiau. Mes labai alkani, mes labai išbadėję.

Kalbuosi su kate, jos žodžius už ją sugalvodama, štai ir smagiau. Nebe taip vieniša. Žuvis atitirpo per valandą, kol išgėriau arbatos, o katė išlakė dubenėlį vandeniu skiesto pieno. Pusė žuvies teko jai, o kitą pusę pasikepiau ir suvalgiau pati. Ne viskas jau taip ir blogai. Dabar aš ne viena tokia nelaimėlė, mes abi tokios, dviese. Jeigu skaičiuosim ir tuos, kurie pilve, tai mūsų netgi, sakytum, daugėja!

Po vakarienės katė nurimo, atsipalaidavo, nustojo bėgioti į kambarį vis apžiūrėti dar kokio kampo, nustojo krūpčioti nuo garsų laiptinėje ar kaimynų bute. Greitai ims jaustis mano namuose geriau negu aš, šeimininkė.

Kai klojau patalus miegui, susirado geriausią vietelę – prie mano pagalvės – ir ką tu jai. Bandžiau pastumti į šoną, parodyti gerą vietą ant krėslo po toršeru, kad nereiktų miegoti, sukišus snapus su kate, bet neklauso, šnypčia, juokiuosi, kad atsikalbinėja: štai, aš gulėsiu ant tavo sofos ir geriau tu manęs neliesk, žiūrėk, net musulmonų pranašas nukirto lenktuoju kardu savo rankovę, kad mano proprosenelės, įsitaisiusios parpti ant rūbo, neprižadintų – štai, kokia pagarba mano giminei – mokykis! Gerai jau gerai, nusileidžiu.

Miegok, miegok, susirietusi į kamuoliuką, įbedusi uodegon drėgną nosį. Iš tos laimės, kad atradai namus, turbūt jau nebejauti kandančių blusų. Bet aš jas gerai įsivaizduoju, todėl prabudinėsiu, kasysiuos ir nežinosiu, ką man daryti su tavimi ir savimi.

Ryte mes prabusim drauge, rąžysimės dviese, ir visą dieną turėsiu ką veikti: stebėsiu, kaip vaikštai po butą, glaustydamasi aplink kiekvieną daiktelį – viską tau reikia savim pažymėti, inventorizuoti. Viskas čia tavo nuo šiol. Taip pat ir mano rankos, blauzdos, net veidas, kurį pasistiebusi uostai. Tu čia esi karalienė. Tavo užgaidoms nuo šiol turėsiu paklusti.

Nemanyk, kad tai meilė, sako katė. Nemanyk, kad gali mane turėti. Ne tu mane – aš tave turiu. Ne aš tau – tu man tarnausi. Ne tu mane – aš tave prižiūrėsiu ir saugosiu.

Bet katės koketavimas visuomet toks dviprasmis… Niekada nepatikėsiu, kad tai – ne meilė. Kai taip pagalvoji, juk meilė yra, kai tu esi mano, o aš esu tavo. Abu mylimieji bando save įtikinėti, jog visgi yra labai savarankiški, didelės asmenybės, kurios viena kitai nepriklauso, betgi priklauso.

Meilė yra priklausomybė. Lietimasis, kada tik nori, trynimasis bendroje erdvėje. Bendri kvapai, bendras miegas, bendri daiktai.

Meilė yra susivijimas uodegomis ir ūsais. Glaustymasis, nugaros kasymasis, blusų gaudymasis. Meilė yra. O siaube! Staiga suprantu, kad išėjus Aidui kažko daug svarbesnio negu vyro kvapas namie būsiu netekusi.

(daugiau apie knygą rasite http://www.jovarotiltai.com)

Reklama