Gyvenimas neturi prasmės – tik intrigą. (iš sapno)

Apie save

 
Monika turi begales keistenybių. Aišku, priklauso nuo to, iš kurios pusės į tas keistenybes pažiūrėsi: kai kam tai visai normalus elgesys.

Pavyzdžiui: jeigu arbata labai karšta, ji pati nejausdama, pučia arbatą… tyliai švilpdama. Ir tarsi trumpam dingsta iš realybės [ne tik sau, bet ir aplinkiniams].

Toliau: valgydama kažką labai skanaus ar labai pasiilgto – užsimerkia. Šitą įprotį ji sakosi iš kažko pasiskolinusi.

Ir dar: saulėtą dieną eidama kur nors mieste užsimerkia ir žengia užsimerkusi dešimt žingsnių. Nekeisdama ėjimo greičio ir krypties. Pabandykite – maždaug ties septintu žingsniu labai norėsite atsimerkti…

Vyriški, ar nenustebtumėte, pamatęs savo merginą plaunant vonios kriauklę sena dantų pasta?

O valgant mišrainę miesto parke ant suoliuko ne šaukštu (kurio parke nerasi šiaip sau), o banko kortele?

Moniką nesunku prajuokinti ir lygiai taip pat – pravirkdyti.

Monika bodisi McDonalds’o mėsainiais, tačiau kurią dieną taip jų užsimano, kad perka du ir valgo tiesiog prie prekystalio.

Monika dažnai meta svorį. Ir – Monika mėgsta girtis, kad priaugo keletą kilogramų ir yra “minkštutė ir moteriška”. Monika neatsisako šokolado, torto ir alaus.

Jeigu rūkai prie Monikos, tai pasiūlyk jai cigaretę  – visai galimas daiktas, kad šiuo metu ji nerūko, bet lygiai galimas daiktas – kad vėl pradėjo rūkyti. Priklauso nuo to, koks dabar jos gyvenime laikotarpis – poetiškasis ar proziškasis. [Spėkite, kuriuo laikotarpiu ši būtybė nerūko, o kuriuo – rūko? Spėjate? – Neteisingai. Viskas atvirkščiai.]

Monika turi ilgus plaukus, kuriuos kartais dažo tamsiai rausvai. Moniką sunkiai atpažįsti, nes ji juos nusikirpo visiškai trumpai [moterys tualete šūkčioja: berniukas berniukas!].

Bet svarbiausia – ji žavinga žavinga žavinga. Vyrai dažnai į ją žvilgčioja. Ji pati dažnai žvilgčioja ir į vyrus, ir į veidrodžius [kurie mūsų pasaulyje yra visur – pastebėjote?], nes amžius jos yra “pats tas” – 24 metai ir 46 mėnesiai.

 

Apie visa kita

 

Kai Ralfas nenori būti dviese, aš nirštu. Bet jis nenori ir dėl to, kad bijo sexo. Tai kvaila, nes aš su juo visai to nebenoriu, ir jau seniai. Norėjau tol, kol laukiau jo [tai buvo seniai, praeitą žiemą]. Dabar ieškau kitų tolimų meilės objektų, ir Warshawa man pasirodė ganėtinai tinkamas variantas. Todėl erzindama parašiau šiandien laišką tokiam tikram lenkui, su kuriuo vieną naktį susipažinau klube, Slawekui. Tegul galvoja apie mane. [Jis nieko į tai neatsakė.]

Buvo savaitgalis, kai berniukai norėjo grupinio sexo. Monika, Ralfas, Salvijus – trijulės comback’as. Buvo degtinės naktis, vanilinės degtinės naktis, su mumis buvo mergaitė vardu Vytė, kuri nieko nesuprato – mūsų santykius sunku suprasti – buvo visuotinis šėlsmas ir šyza, kuris nesibaigė niekuo – miegu. Nes aš niekam nepasirašiau. Nes Salvijus teisingai pasakė: at least one of us is homosexual and one – bisexual. Aš nepatekau į jokią kategoriją, nors familiarumas [intymumas? – varge, tai nėra tai] ir buvo begalinis. Tiesiog klausiausi pati savęs. O ir sakiau: tu stebėtinai nieko nejauti, stebėtinai puikiai žaidi, negriaudama savo akmeninių sienų… Ryte buvo lygiai taip pat juokinga ir abejinga. Juokinga klausytis berniukų dialogų, paskui širdingai kalbėtis su Vyte apie jos, dvidešimtmetės, problemas. Man jos problemos… Praeitas etapas [nieko nežeminant ir nesijuokiant].

Liūdnai kažkaip rašau šiandien. Liūdnai, bet ramiai.

Kuriu escape’istinius planus. Jie susiję su mintimis apie mirtį – tai atpalaiduoja.

O kai kuriomis akimirkomis svajoju apie pabėgimą į užsienį pas mane išlaikysiantį gerą vyrą, kuris nieko nežinotų apie mano vilkišką prigimtį [jeigu ją galima nuslėpti?]. Tai būna Slaweko akimirkos.

Slawekas tikrai man patiko. Kažkoks visai neblogas ir netikėtai puikus derinys, už kurio mielai užsikabinčiau kokiai dvidešimčiai metų…

O aplinkui pilna ant beprotystės ribos balansuojančių draugų. Aš irgi tokia. Arba bent jau gresia.

Su Mindaugu – vis dar niekas nesikeičia. Aš nieko naujo jam nejaučiu. Ir jis, manau, taip pat.

Estetika, ach, ne ta.

Vakar nafig nusikirpau trumpai trumpai savo moderniai iškarpytus plaukus.

Einu pasivaikščioti, kol dar esu graži.

+

Tie mano bajeriai manęs nebedžiugina.

Ir nebe taip labai aš tikiu tokiais stebuklais, kaipo Naujas Žmogus mano gyvenime.

Tik sapnuoju saldžius sapnelius…

Šiąnakt net prabudau, du kartus. Pirmą kartą – todėl, kad sapnavau Kornelijų.

Su Kornelijum šią vasarėlę kartu dirbome ir tik po mėnesio pradėjau kaip ryklys sukti aplink jį ratus… Prieš ir po spektaklių rodžiau jam dėmesį ir jutau dėmesį iš jo… Grimerinėje bajeriai visokie bei kabinėjimaisi, žvilgsniai ir t. t. ir t. p. Tačiau nieko sau neprižadu. Tiksliau – ką čia “sau neprižadu” – nesitikiu nieko. Skaudžių pamokų pasekmės. Po paskutinio spektaklio nusilenkiant kaip visada susigriebėm už rankučių, bet tai irgi nieko nereiškia [aktoriai visi elgiasi labai familiariai]. Beje, ant vyrų aktorių esu padėjusi kryžiuką – taip bent sakiau sau. Nevermind. Paskui, atsisveikinant, priėjau pabučiuoti ir mes pasibučiavom. Kaip maži vaikai, o jis buvo taip suspaudęs lūpas [kaip Ralfas daro tada, kai manęs “nebemyli”]. “Ate-ate” ir ate. Ir ką. Nieko aš apie jį nežinau, nieko jis dėl manęs nedaro. Kažin, ar kažkas dar bus. Po strateginio pralaimėjimo su tokiu veikėju [jau ne pirmus metus trunkantis vieno tokio simpatijos persekiojimas – be abejo ne atvirai ir jam gal net nežinant], įtariu, kad bet kokie ryžtingi mano veiksmai tik pagreitintų visko žlugimą…

Ir staiga naktį sapnuoju Kornelijų. Sapnuoju, kad jo plaukai šviesiai šviesiai ryži, kad jis lyg ir su kažkuo [drauge, draugu? – nesuprantu, kokie jų santykiai, bet kažkas yra šalia jo], o paskui sapnuoju, kad mes suartėjame bučiuotis ir staiga… jo lūpos minkštos, švelnios, jos prasiveria ir mes bučiuojamės labai jausmingai! Mane perlieja šilumos banga ir nuo tos bangos prabundu, šypsodamasi rangausi lovoje ir… esu laiminga.

Kita sapno dalis ryte. Sapnuoju Panevėžį, namus, sapnuoju, kad kažkas labai daužo, mama prieina jų atidaryti ir staiga kažkoks žmogus puola ją, trenkia jai per veidą [suprantu, kad mano mama paštininkė, kad tai susiję su kažkokiais laiškais], spardo, muša mano mamą, o aš puolu skambinti policijai… Bandau prisiminti, koks telefono numeris ir t. t. Kažkoks košmaras. Nesibaigia tai niekaip, nes aš prabundu. Šalta. Ankstyvas rytas. Kažkas iš tiesų daužo kaimynų duris.

Aktorės Liudos, su kuria drauge vaidinome Kaune, mama ligoninėje merdėja – praktiškai miršta nuo vėžio, gydytojai duoda kelias dienas, todėl šiandien spektaklis neįvyks. Pašiurpau nuo tokios artimos mirties “prasibraukimo” – padelkom per veidą… Ir ką? Ką gi reiškia teatras prieš mirtį? Ogi nieko.

Kornelijus paklausė, ką reiškia sudaužyti veidrodį? Nes jis, pasirodo, kažkada sudaužė – su raktais, per “Artimi ir tolimi” premjerą [o, ar tai tik nereiškia, kad jis visgi gėjus – taip taip taip…]. Tai dabar septynis metus nelaimė. O aš tuo nenoriu nei tikėti, nei netikėti. Pildosi tai, kas mus paveikia. Nors šiandien nenorėjau gerti iš sudužusio puodelio. Kornelijus sakė, kad labiausiai bijo dėl artimų žmonių… Nežinau, dėl ko bijau aš. Gal nieko nemyliu tiek, kad kaskart drebėčiau? [O naktį va sapnavau mušamą mamą, kurios nei myliu, nei nemyliu. Tiesiog pagyvenusi moteriškė, kuri mane kažkada pagimdė. Savo gimimo dienos proga pasveikinu ją su gimdymo diena.]

Toks jausmas, kad pradėjau kažkam pasakoti savo gyvenimo istoriją. Sau? Aš pamažu viską užmirščiau. Jeigu tik nustočiau rašyti – pamažu nugrimzčiau į dugną. Argi tai blogai? Tai būtų tiesiog kitaip, negu yra dabar.

[Noriu torto gabalo, ir aš jį tuoj turėsiu.]

Parduotuvėje sušalusiom rakom graibau metalinius litus ir pardavėja neapsikentusi rikteli:

– Tai išberkite juos!

O aš visiškai šaltai ir ramiai paklausiu [tiksliau, girdžiu pati save, kaip klausiu]:

– O jūs neturite laiko?

Moteriškė perbąla ir kažką ima murmlenti, kažką apie tai, kad dabar labai sunku dirbti, kad ir tą, ir aną reikia suspėti…

O aš gėriuosi savo sąmoju. Labai subtilu, labai.

[Bet dabar turiu torto gabalą. Riebų ale be galo…]

Vieną dieną supratau, kad esu suaugusi ir turiu pinigų – tai kodėl gi neapsiėdu skanumynais iki apsivėmimo? Iš kur tas šūdinas nuosaikumas, tvardymasis? Ė, pagalvojau kitą sekundę – kitaip negalima, nes aš atsakau už save. Aš esu suaugęs žmogus. Pagaliau tai netgi malonu – mazochistiškai neduoti sau saldainių, kai žiauriai norisi. Ot neduoti. Ugdyti valią. Tipo.

Vakar keistai pasikalbėjom apie vienatvę su Jevka [kuris mane išmokė suprasti, ką reiškia “aš užeisiu pas tave arbatos” – čia reiktų padaryti didelę ir sunkią išnašą, nes tai atskira istorija, kaip bernas pasisiūlęs užeiti arbatos, ramiai sau lindo į mano lovą, lyg “gerti arbatą” lietuvių kalboje reikštų “dulkintis”]. O apie vienatvę buvo visai gerai. Jis neseniai išsiskyrė su pana, su kuria gyveno penkerius metus. Dabar negali priprasti prie to, kad namie yra vienas. Aš jį suprantu. Aiškinu, kad pripratimui ir suvokimui, jog visai puikiai gali gyventi ir vienas, reikia taip pat kelerių metų – kaip štai man. O paskui – “gerti arbatos, gerti arbatos”… Blet tie vyrai… Ne ką geresni už moteris.

Galvoju, kad aš dar toli gražu nemoku elgtis su žmonėmis. Ir ne tik tai – aš dar ir per daug jais pasitikiu. O tai yra ganėtinai pavojinga. Tik dabar jau mokausi atsiriboti nuo vampyrų. Nors kas gi žino, gal aš irgi ėdu kažką?

Gailiai pasakė apie Mindaugą mano išprotėjusi draugiaška vardu Angelika: “Tas liūdnas romantiškas jaunuolis. Traumuotas. Taip jo gaila… tu jo niekaip nepramuši.”

Tiesa, tikra tiesa. Užtat jis gali “pramušt”. Ir aš su šituo žmogum tąsausi daugiau nei du metus.

Kornelijus man neparašys žinutės. Mes nebūsim kartu. No more I-Love-You’s.

+

Po gana ilgo nebendravimo [na, kartais visgi apsikeitimo mandagiomis rūpestingomis žinutėmis “kaip tu laikais?”], Ralfas atsiuntė ilgą nežinia jo, ar kieno kito, rašinį apie exhibicionizmą, iš kurio aš nė velnio nesupratau. Kažkokie išvedžiojimai ir svaičiojimai. Tipo, turi būti juokinga ir nuoširdu. Tipo, turėčiau jaustis mylima, suprantama ir turinti šalia draugą. O realiai – gali pastipti iš vienatvės.

Ėjau vieną vakarą namo su maišu iš MAXIMOS ir galvojau [nes truputį maudė širdį – man taip būna]: jei dabar netyčia trenks širdies smūgis – per kiek laiko mane atras? Mindaugas pasirūpina manim į mėnesį kartą – pasidomi, kaip ir kas. Ralfas – velnias žino kada – kaip užplaukia, gali ir po pusės metų. Mano tėvai man niekada neskambina – visada aš jiems. Sesuo – irgi niekada pati neskambina. O aš jau kaip ir negalėsiu niekam pati pranešti, kad pakračiau kojeles… Kas dar – bendradarbiai? Bet penktadienio vakaras… O po to, dar kelias dienas visi tikėtųsi, kad aš užšvenčiau ar šiaip stogas nuvažiavo ir gal po kelių dienų į darbą grįšiu… Okey. Visi draugai prisimena mane tik tada, kai liūdna ir bloga jiems, o ne man. Tai – kas ir kada mane suras prasmirdusią?

Aš gyvenu visiškai viena [pati to noriu]. Kad pailsėčiau ir suvokčiau, kas čia vyksta. Ir kad pamilčiau ką nors. Ir kad leisčiau mane kam nors mylėti. Ir pasidalinčiau savo gyvenimą su tuo žmogum. Tiktai per pusę – jokiais kitais pjūviais. Kad dar pagyvenčiau. Daug yra paprastų stebuklų, kuriuos aš galiu pamatyti gyvenime.

Nežinau, gal visi tie žodžiai ir yra teisybė [jei tiesa yra], bet jie manęs nešildo. Ir gyventi juos išgirdus – nepasidaro lengviau.

Tyliu toliau.

O paskui. Paskui atsitiko taip, kad paskambino Liuda, ir pasakė, kad jos mama JAU mirė [prieš kelias dienas merdėjo, o šiandien jos jau nebėra]. Ir teko man dalintis šita žinia, taip, neironizuojant [nors pirma mintis buvo baisi: “dabar turiu dingstį paskambinti Kornelijui”]. Negalėjau gi nepranešti visai spektaklio grupei. Kornelijus vienintelis atsiliepė ir sugalvojo, ką daryti [nes aš buvau pasimetus]. O po kelių valandų aš vėl jo paklausiau, ar viskas suorganizuota. Du kartus mes kalbėjomės. Antrąjį jis pasakė: “Tai gerai, susitiksim… kada čia…” Aš atsakiau, kad taip, jo, susitiksim. Paskui pažiūrėjau į kalendorių – neužilgo. Jei tik spektaklis įvyks. Nes jau nebegali žinot, nieko tikro ir patikimo pasaulyje, išskyrus faktą apie mirtį…

Taip aš ir gavau “dovanų” pokalbį su Kornelijum [tokia keistai baisia forma – laidotuvių proga]. Ogi visą rytą galvojau apie tai, kaip rasti būdą, dingstį paskambinti ar bent parašyti žinutę…

O ir šiaip. Gal ir šiaip sau susitiksim. Ką gali žinot. Gal ne viskas taip NEPRIKLAUSO nuo mano norų?

Dar nuėjau pas tokį seną pažįstamą Rimutį, apsikeičiau telefonų numeriais ir paėmiau CD.

Pati nuėjau, nelaukiau, kol prisimins.

Sutikau gatvėje Omarą. Angliškai paplepėjau. Juokingai.

Planuoju daug darbų.

Tiek gyvenimo.

+

O kartais viskas tarsi apsiverčia. Išsiverčia inside-out. Sunku priskirti prie realybės mano paskutiniosios nakties pokalbį. Sunku kažkaip logiškai paaiškinti [vienas paaiškinimas – aš pagaliau pasiekiau savo: išprotėjau].

Norėjau tylos – gavau. Norėjau žmogaus – gavau. Norėjau su kažkuo pasikalbėti – kalbėjausi. Kostas.

Ką aš sužinojau? Nieko naujo. Tiesiog kalbėjausi. Per daug klausinėjau. Gavau per daug atsakymų. Gavau lyg ir klausimą, į kurį nesiruošiu atsakyti [nes nė vienas klausimas neturi prasmės].

Tai visiškai ne iš mano filmo serijos. Nežinau, iš kur į mano visatą atklydo tas klajoklis. Bet visos upės susibėgo į vieną jūrą. My destiny is clear. But nothing had changed in general. Net nemanau, kad kažkas mano gyvenime pradės darytis kitaip. Nors. Šiandien pasaulį matau truputį kitaip. Cha, primena dienas, kai buvome trise – irgi šaukiau, kad matau pasaulį kitaip. Irgi jaučiau harmoniją. Po to [dabar?] viskas pasikeitė, man pradėjo vaidentis, kad tas buvimas trise buvo melas. Iš tiesų ir dabar taip manau. Tai tik trijų egoistų dvasinė masturbacija. Tai nėra tai, ko ieškau aš.

Nežinau, ar aš tikrai turiu būti viena. Ne. Ir – aš esu moteris. Ne koks nors hermafroditas. Ne angelas, ne velnias. Ne lesbietė. Aš esu paprasčiausia TIKRA moteris. Tai svarbu.

Klausiu savęs: kodėl viskuo tikiu? Kodėl verkiu? Kodėl šiurpstu? Kodėl klausau ir klausiu toliau? Kodėl tikiu? Todėl, kad tai tiesa. Realybė.

Čia aš sustoju. O ten, kur sustoji, prasideda…

+

O dabar tas Eligijus. Mano seniai nusižiūrėtas klasiokas, vaikystės meilė, pats savo noru atvažiuoja ir keletą naktų nakvoja mano bute! Tiesiog rykliui į nasrus. He.

Gerai, rimčiau. Ne tai, kad norisi rašyti tik: “gera gera gera…”. Tiesiog aš iš tikrųjų kažkaip ir gėdijuosi savo degradavimo, ir nedrįstu tikėtis šito žmogaus palankumo, ir žaviuosi absoliučiai, visiškai, nesuvokiamai ir neįmanomai. Be to, kad jis atrodo uždaras ir nepasiekiamas – jis yra šiltas ir pasiekiamas, tačiau jis – tikras vyras, todėl aš, kaip tikra moteris, nieko negaliu padaryti. Na, gal ir galiu, bet kažkaip nebent tik stebuklingai ir “savaime”. Šiandien pagalvojau: na, gerai, įsivaizduokim, mes kartu. Oooo, blet, kaip neįmanomai tai pasirodė. Neįtikėtinai ir sudėtingai. Tai ir nebegalvoju apie tai daugiau. Tik liko malonus pilnatvės šalia faino žmogaus jausmas. Tai yra daug brangiau už bet ką kita.

Ko aš čia žodžių tiesiai šviesiai neberašau? Juokinga merga. Norėjau juk parašyti ne “už bet ką kitą”, o “už sexą”. Taip yra taip.

Kai jau sakiau, kad niekam nebesu reikalinga, kai susitaikiau su tuo ir su savim – tada man visi pradėjo reikšti savo draugiškumą. Ralfas va, pasakė, kad žiauriai manęs pasiilgo. Atsakiau, kad netikiu niekuo. Iš tiesų, jis dabar jau bando įrodinėti, kad jis tiki kažkuo. O tada netikėjo. Tada, kai aš dar tikėjau. Vėlu. Jis turbūt dar nėra susidūręs su būsena, kad “kažką padaryti jau pavėlavai” – tai įžanga į mirties pasaulį. O mūsų pasaulis toks ir yra.

Istorija rutuliojasi kažkaip. Toliau. Bent jau turiu daug svajonių. Rašau kažkaip vangiai. Et, gal tikrai, nieko rimto. Tiesiog ilsiuosi su draugais. Aleliuja.

+

Sunkiai protu suvokiama, kas vyksta. Bet aš laikausi pesimizmo [kaip sveiko proto apraiškos]. Šūdas, nė velnio man niekada gyvenime nepavykdavo laikytis sveiko proto – taip ir šį kartą. Jaučiasi iškart, kai esu nenuoširdi. Geriau kvaila, bet nuoširdi? Viskas man primena anksčiau patirtus smūgius, netikiu, kad bus kitaip ir dabar. O gal [vieną momentą pajutau ir atsipalaidavau truputį], man nieko rimto nieko rimto. Nieko rimto. Tikrai.

Eligijus išvažiuos. Ne rytoj, tai poryt. Nusipirks namą. Ves savo žmoną, kurios dar nesutiko. O gal ir sutiko – ką aš žinau. Nors ir esu ragana. Truputį. Nežinau, šiandien taip norisi tikėti, kad Kostas teisingai sakė: mano vyras turi pats mane surasti. Taip, taip teisingai. O gal mano vyras ir neegzistuoja. Todėl labai nenaudinga sujaukti draugystės ryšius. Vaikystės draugystės ryšius. Aš bijau tiesiog prisiminti viską. Blet, taip bijau, kad nieko doro ir nerašau dabar – tik drebinu. Okay, nieko tai nieko. Kad burtai suveiktų – tyliu.

Ką tik apturėjau virtualų sexą su “hombre”, ką išvertus reiškia “Vyras” [nuo čia toliau – “hombre” bus Vyras]. Su vyru – tai cool. Buvo smagu. Jis žino, ką daro. Bet aš nebaigiau. [gal eit ir pabaigt?] Juokeliai tie mano… oi, nejuokinga jau.

[Vienas pošlas dėstytojas neseniai nusižudė. Ar – šiaip ar taip – mirė. Visi mes mirsim. Beje, ta savo mirtim jis man “padėjo” – panašiai, kaip Liudos mama. Visi mes padedame vieni kitiems. Gyvi – mirusiems, mirę – gyviems… Tai yra daug.]

+

Ir ką gi – ogi nieko. Pš, taip sakant. Eligijus išvažiavo velnias žino kur, prieš tai parašęs, kad atseit “daugiau nebetrukdysiu” ir “ iki kitų susitikimų”. Tai reiškia “fuck off”. Aš teisingai supratau. [Nebemėgstu būti teisi…] Sprendžiu iš tos ramybės, kuri mane aplankė po to, kai jis išvažiavo…

Vakar sužinojau, kad Kornelijus – tikrai gėjus. Mindaugas pasakė.

Ak taip. Bučiavaus su Mindaugu. Po šimto dvidešimties metų tąsymosi ir užuominų. Na, niekas tuo nesibaigia ir neprasideda. Šiandien su juo turėjome susiskambinti ir turbūt susitikti, ir turbūt paskui jau niekada nesiskirti. Bet nieko to, nieko to nebus.

Aš su visais išsiskiriu, su juo – taip pat. Ir tai liūdna TAIP STIPRIAI, TARSI TAI BŪTŲ LAIDOTUVĖS. Ir vėl, ir vėl laidotuvės, nes jau kelintas išsiskyrimas per kelis mėnesius. Ir tai yra iš tikrųjų. Ir aš jį praradau amžiams. Nes – aš atsivėriau. Tai buvo intymumas. Tai nebuvo “permiegoti”. Tai buvo intymumas. Ir su Eligijum, ir su Kornelijum-gėjum, ir su… ai. Viskas yra labai blogai ir labai gerai. Nes baigėsi gerai. Tuštuma.

Aš tik noriu išsiskirti su SAVIMI. Niekas to dar nežino. Bet tai tiesiog labai logiška. Aš net negaliu verkti. Todėl turbūt išgersiu raminančių. Nes sesuo atvažiavo. Aš būsiu linksma ir nerūpestinga.

Nusiėmiau karūną ir parašiau Mindaugui žinutę. Tada jis paskambino [kodėl jie dar iš mandagumo SKAMBINA?]. Susitarėm, kad visgi eisim į kiną [tik paskui supratau, kad NE SU MANIM susitarėM eiti į kiną]. Bet aš buvau susijaudinusi [aš nebežinau, ką reiškia pasitikėti kažkuo ir dėl to susijaudinti]. Aš negirdėjau, kaip jis kalba. Tik girdėjau, KĄ kalba. Aš išėjau iš darbo anksčiau, kad galėčiau su juo susitikti. Aš norėjau su juo susitikti, aš norėjau su juo būti. Aš parašiau, kad esu jau laisva. Jis neatsakė. Aš nuėjau į tą sušiktą kino teatrą. Prieš tai skambinau – neatsakė. Aš stengiausi negalvoti apie tai, ką nujaučiau. Aš NUĖJAU ten, jo NEBUVO, aš apsisukau ir grįžau. Cha, grįžau – į kur? Į čia. Į virtualų pasaulį pas virtualų meilužį Vyrą, kuris mane guodžia ir rašo man gražias eiles ir vadina princese ir aiškina, kad turėčiau jaustis karaliene…

Na, aš jaučiuos sena tapke. Sena merga. Išnara. Tuštuma. Skyle. Niekuo nesijaučiu. Jaučiuos blogiau, negu mirus. Bėgau čia tekina: Bethoveno 7-oji mano ausyse. Ir dabar – jau realiai – mano ausinėse. Ir aš gy-ve-nu. Ir jau septynios, o NIEKAS manęs neieškojo.

Eligijus manęs neieškojo, Mindaugas manęs neieškojo, Kornelijus manęs neieškojo, Ralfas manęs neieškojo, Kostas manęs neprisiminė, netgi Jevka… niekas.

Ne todėl, kad artėja kalėdos [reikia rašyti šv. Kalėdos!]. Ne. Aš tiksliai tai jaučiu. “Taip turi būti”. Aš teisingai išgirdau. Bet kas iš to. Ir grožis čia nepadės, ir grožis neišgelbės pasaulio.

Šiandien pakeliu rankas į viršų – pasiduodu. Pasiduodu! Manau, tai garbinga. Neegzistuoti. Niekam. Sau – ypatingai. Garbingai – nekeliant prieš save rankos AKIVAIZDŽIAI.

Einu paskaityti elektroninių Vyro laiškų iš Amerikos. Kažkas gražaus – saulės spindulys man tiesiai į širdį. Jau nebeskaudės. Aš gi nieko nežinau… “Un rayo de sol a mi corazon…

Ak, tai naujas kūrinys “Monika & Sexas”.

+

Dabar jau su “hombre” viskas pamažu komplikuojasi… Jau jis man rašo, kad myli mane! O aš jam nieko ir nieko, tik siunčiu ir siunčiu savo gražiąsias nuotraukas, o kaipgi kitaip elgtis vyro širdžiai, kai vaizdelis neblogas, o vidus – toks, kokį nori turėti, t. y. kokį tik sufantazuoji?

O taip taip taip, aš esu pati nuostabiausia pasaulyje.

Štai, ką tik gatvėje mane aplenkė … šitas gi… blet, vardą pamiršau, ot gražu. …Mindaugas! Su merga. Nepažįstama. Jauna, kūda, prasta, PRASTA MERGA. Aišku, tai kaip ir guodžia, tai kaip ir sukelia minčių, kad gavo tai, ko nusipelnė, kad gavo pagal save. Bet vis tiek nemalonu… Aišku, aš dėkoju už galimybę antrą kartą per trumpą laiką stebėti jį ir jausti, kaip nuo širdies slenka ir nuslenka akmuo [vadinamas … oops… Meile].

Kokia aš šiandien Juokdarė.

Čia su ta Amerika. Jau dabar aš viską visur matau tik mėlynam fone su baltom žvaigždutėm. Ir net McDonalds vakar nusipirkau cheesburger’į. Ir net netyčia nusipirkau duonos pavadinimu “Amerikietiškas sumuštinis”. Ir muziką amerikietišką girdžiu [“Linkin Park”], ir t. t., ir t. p.

Bet žinai, ką pasakysiu? Ką aš sau drąsiai sakau? – Aš neįsimylėsiu jo taip, kaip jis mane. Ne ne ne. Ir bus vėl drama. Šiaip jau aš visai to nenoriu, bet taip bus.

Nes jam 23 metukai ir jis nenori matyti realybės. Nes man 28 metukai ir aš gyvenu tik realybėje. O realybėje aš esu – vieniša moteris. Mujer salvaje. Ir nesvarbu, kad aš apie jį nuolat galvoju ir kalbuosi mintyse angliškai. Tai tik todėl, kad šiuo metu esu vieniša ir darausi vis vienišesnė. Kuo dažniau gatvėje matysiu Mindaugą su mergom [o galėjo bent pasirinkti Railaitę, mūsų bendrą pažįstamą, kuri jam, žinau, patinka – ta tai bent MAN taip pat patinka – mano skonio moteris, o ne ana piemenė, cha], kol girdėsiu apie gėjų Kornelijų, kol matysiu su vyrais sėdintį kabakuose Jevką ir landžiojantį po skersgatvius tam, kad prisimintų sex-in-the-streets, Ralfą… Tuo labiau jausiuos ne tik vieniša, bet ir kvaila. Nes visus 28 metus ėjau ne į tą pusę ir ne su tais. Ir nepasimokyti iš klaidų? Vėl susirašinėti e-mail’ais su nematomu žavingu jaunuoliu? Gal aš išprotėjus karvė?

Taip, jis man kažkuo patinka. Humoru. Šiandien tą supratau, su juo bekalbėdama. Dar patinka tuo, kad vyriškai mane globoja, nors ir ne-į-galus [negali būti šalia manęs]. Na, gal sex-on-the-internet buvo visai nieko. Tikrai geriausias iš visų prieš tai turėtų. Jis jaučia mane [ne tobulai, aišku, bet ir aš pati – susikausčius, vis dar bandau laikytis kažkokių normų…]. Oi blogai. Kažkokia migla apėmus smegenis. Ir tuštuma namie. Ir tuščios šventės neaišku kam.

Pasiguodžiau.

Pavargau. Ir nuo vienatvės. Bet gyvenu ne taip jau ir blogai.

Tas, kas mane gaus – gaus baltą, kaip snieguolę.

+

Niu paskui, žinai, kaip visada aplanko mane jausmai ir begalinis tikėjimas savo Svajone. Ir aš viską o viską sugebu išteisinti!

Tik dabar va galėčiau papasakoti apie tai, ką supratau per mėnesį bendravimo su Vyru:

Supratau, kad puikiai visada įsivaizdavau, kokio vyro man reikia ir už kokio ištekėčiau – tos visos būtiniausios savybės manyje buvo iškaltos jau seniai, kaip dešimt dievo įsakymų ant akmens luitų. Tik niekada gyvenime nepriartėjau iš tikrųjų prie to idealo. Ir visi jie turėjo tik vieną gal savybių, o ne tris-keturias. Nes juk galima susitaikyti su išoriniais defektais, bet ne nesuderinamumais vidiniais. Ok, ok, kad nesvaičiočiau, pabandysiu kažką aprašyti, kol nepraėjo pirmoji meilės banga. [dėmesio – parašiau MEILĖS]

Mėnesį mes su juo rašinėjamės [daugiau pilstau, aišku, aš, nes rašytoja esu begalo be krašto], o pamačiau jo nuotrauką tik dabar. Man buvo šokas, bet nieko, atsigavau. Sugebėjau įžvelgti jo paveiksle grožį.

Kitas dalykas yra tas, kad ji sakosi esąs tikras vyras ir kad nori mane padaryti savo Karaliene. Gerai, tai yra juokinga ir naivu, ir banalu netgi, bet pažvelkime iš kitos pusės – kodėl gi moters nepadarius savo karaliene, jei pats esi karalius, ne mažiau? Tai yra gražūs žodžiai, gražūs tušti skambūs saldūs žodelyčiai – bet kaip jie veikia mano pasitikėjimą savimi! [jaučiu, čia man reikės daug šauktukų].

Toliau, per keletą savaičių, kuomet jis mane kalbino kasdien [konkrečiai – kas-dien], jis pradėjo man rašyti, kad įsimylėjo. Be abejo, paistalai, neverta net galvoti, kad tai gali būti tiesa. Na, aš jam nusiunčiau keletą savo nuotraukų ir rašinėjau drąsiai ir daug [ir vis apie savo nelaimingą dalią, cha]… Bet pradžioje jis manęs netgi nebuvo matęs, kai parašė pirmą kartą: “Man atrodo, kad aš tave pažįstu jau seniai”. Taigi, kažkas yra tokio, kam nereikia vaizdelių. Tikėti tuo? Netikėti, tai reiškia pasmerkti save amžinai nemeilei. Sure. 100 % tiesa. Jis atviras man. Neturiu su kuo palyginti. Jausmingas.

Taigi, greitai jis man parašė: “Te quiero”. Ir sprendžiant iš to, kaip mano širdis sudrebėjo tai perskaičius, aš tuo patikėjau, ir iškart supratau, kad jis tai parašė ne šiaip sau. Tai rimtai. Perklausiau, ar rimtai – pakartojo. Nesvarbu. Žinau, tai jau yra super-saldžiai-banalu. Bet. BET. [pastebėkime, kaip žodis “bet” panašus į žodį “blet”] Jis rašo man tai trimis kalbomis [išmoko ir lietuviškai] KASDIEN. Po keletą kartų. Kartais – po keliolika kartų per dieną. Ir….. – – – –

AŠ JAM ATSAKAU TUO PAČIU. Taip, tuo pačiu. Ir visiškai rimtai.

Ir kas bebūtų, kaip bebūtų, kuo visa tai bepasibaigtų – aš JAUČIUOSI Karaliene, aš jaučiuosi mylima pirmą kartą gyvenime taip stipriai. Ir kai man rašo, kad manęs nori – aš netgi (!) sudrėkstu momentaliai. Ir man nebesvarbu, kaip tas žmogus atrodo. Jis žino svarbiausią pasaulyje dalyką – jeigu myli, tai nori, kad tavo mylimasis būtų laimingas. Visa kita – neturi reikšmės, tai jau smulkmenos.

Žmonės, dieve, jeigu kas nors tiesiog man būtų pasakęs taip prieš keletą metų, kai skyriausi su vienu, su kitu. Argi būčiau pajėgusi mesti kažką mylintį mane? Jeigu dėl manęs kažkas sugebėtų pagyventi nors minutę?

Aš nesuprantu, nejaugi taip sunku yra mylėti? Šitas berniukas tai daro taip lengvai, kad man tai primena šokį. Sakau jam, kad jis yra ypatingas – jis netiki, sako, kad ten daug tokių. Klausiu: kur tas TEN? Aš turiu ten važiuoti, ten gyventi! Nes ČIA jau nieko nėra.

Tai, ką norėjau pasakyti sau: sugrįžk truputėlį atgal, pas save, dar giliau, dar truputėlį, ten, kur esi jau buvusi, bet jau pamiršai, ką tai reiškia būti sąžiningai, švariai, teisingai, mylinčiai, jausmingai, romantiškai. Sakau sau: nesi cinikė, tai ir nevaidink. Tiki stebuklais, klausei išsižiojusi, kaip Kostas aiškino tau, kad tu privalai laukti savo vyro, kuris tavęs ieško, o ne atsiduoti visiems norintiems, nes “tu esi derlinga žemė” – oi oi, netgi jei tai yra Kastanedos žodžiai, netgi tuomet – argi tu neperbalai ir nepradėjai drebėti tą naktį? Tai yra tiesa. Tai yra tiesų tiesa, tu tai žinai, tu pati apie tai sau rašei – štai, valgyk dabar. Ir tai, kad nuo tavęs visi bėga, kaip nuo raupsuotosios – kas gi tai? Kaip tai pavadinti? Ogi tai yra tiesiog dalykas toks, kad šito žmogaus čia, štoje žemėje NĖRA. Jis yra kitur, jis vaikšto po kitom žvaigždėm.

Aš nenoriu būti siurbėlė, kuri prisikabino prie kažkokios naujos aukos ir dabar kopijuos jo gyvenimą. Ne, aš noriu keisti savo gyvenimą. Aš noriu mylėti – ko nė sykio dar nebuvau dariusi. Jeigu gyvenime nesi mylėjęs – ar tai nereiškia, kad taip ir negyvenai iš tikrųjų? Man atrodo, kad tai reiškia būtent tai. Nes meilė yra svarbiausia.

Vyras: “Mylėtis man yra mano jausmų kitam žmogui išraiška”.

Taip. O kas gi dar? Ir jeigu tu esi įsitempęs, jeigu nepasitiki [Vyras: “kur nėra pasitikėjimo, ten nėra meilės”], tu negali jausti TO MALONUMO, kurį gali suteikti mylėjimasis.

Aš manau, kad yra tikros moterys ir tikri vyrai – vadink, kaip nori – kosminės poros, lemties susitikimai, etc. etc. Nesvarbu. Gal ir nebūtina keisti upių krypčių, bet kartais galima būtų bent jausti, kad tai yra įmanoma. Štai, kas su manimi dabar darosi: aš tikiu, kad tai yra įmanoma.

Argi tai nėra nuostabi naujiena prieš šv. Kalėdas ir Naujuosius Metus?

Ne, aš jau nebe ta cinikė Monika – aš vėl Feniksas, kuris keliasi ir keliasi iš pelenų. Ir ne taip jam ir liūdna prisikėlus. Po tų pelenų būna visai geras derlius. Tik stebiuosi, kad manyje tiek visko daug, ir kad vis nemirštu nuo to viso šūdo. O kas manęs nenužudo – sustiprina.

Beje, manęs šiandien neįleido į bažnyčią. Ha, kažkada būčiau gal ir įsižeidus [buvo istorija, kai mane apšaukė, nors buvo taip bloga, meldžiausi taip nuoširdžiai – tik džinsai buvo suplėšyti, tai vienai davatkai nepatikau]. Neįsižeidžiau. Atėjau ne laiku ir ne ten.

[Viena mane liūdina – mano intelektas. Jis gal per didelis, kaip Moteriai? Arba per didelis mano įsivaizdavimas apie save pačią. Nes juk rezultatų aš iš savęs kaip ir nesulaukiu jokių, tik nuomonę gerą palaikau.]

Judink uodegą, Monika.

 

From: “monika” To: “hombre”

Sykį, besusirašinėjant [chat’e] su tavimi, pamačiau, kur mes esame iš tikrųjų – tu ir aš – mes esame niekur, beorėje, bekvapėje, bespalvėje erdvėje, kur niekam nereikia jokių realybės paveikslų, jokios “meilės iš pirmo žvilgsnio”. Tai – Baltas Kambarys. Tai tarsi matrica, ant kurios mes piešiame savo kraštovaizdžius, savo jausmų trajektorijas… Tu pieši, paskui – aš. Ir mes abu tarsi vaikai – tikime tuo pasakų piešiniu, fantazija. O kas gi belieka? Ne – o kas gi, jeigu netikėtume?

Baltame Kambaryje tavo tamsi oda taip gražiai švyti, tavo juodos akys žiba, tu šypsaisi pilna burna dantų tarsi perlų. Apkabini mane per liemenį ir prispaudi prie savęs. Jaučiu tavo šiltą stiprų delną slystant žemyn mano nugara. Sustoja žemai, prie mano užpakaliuko, kurio taip ilgėjais. Sumurkiu ir visu kūnu subanguoju tavęs link. Tu įsikniaubi man į plaukus [tau visada patiko mano ilgi banguoti plaukai, mi amor] ir kvėpuoji mano šiluma. Jaučiu, kaip stipriai plaka baltas balandis…

Baltame kambaryje pasigirsta švelni muzika, ir tu sušnabždi kažkuria žemiška kalba, kad tai yra tavo meilė man. Klausausi muzikos ir uodžiu tavo aštrų vyrišką kvapą. Girdžiu savo mintis, kurios juokingai rimuojasi į eilėraščius ir plaukia ore kaip smilkalo dūmas. Mano širdis prie tavo širdies baltame kambary. Mūsų niekas negali išskirti, mūsų niekas negali priversti pamiršti vienas kitą.

Netgi jei kartais į mano minčių rimą įsipina žodis “mirtis”, tai ji tarsi prieskonis – tik labiau sužadina apetitą ir paryškina gyvenimo skonį… Muerte.

Tuomet tik viena galiu galvoti: aš jau su tavimi, todėl visa tai, kas vyksta po to – nesvarbu. Mes susitikome. Tai galėjo ir neįvykti.

Ši istorija – ne apie išsiskyrimą.

 
(tekstas mažai taisytas)
2004 m. vasaris
© Sandra Bernotaitė

Reklama