Žuvis

2010/04/01

žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; lygiai septynios minutės tylėjimo; paskui ji sugrįš namo ir užteps dar du sumuštinius, abu su rūkyta dešra, miegančiam tėvui, ir išlydės jį į fabriką, o pati eis valyti maisto parduotuvės langų, grindų ir sienų; žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau

mano stotelė bus po aklųjų kombinato stotelės, kur gerai nuvalytas šaligatvis ir stovi ženklai regintiesiems, juodi ir apvalūs yoko ono akiniai; mano stotelė man nemaloni, kas rytą svajoju pamiršti išlipti ir pravažiuoti, iki autobusų žiedo dar trys stotelės; ten vairuotojas apsidairytų ir nusijuoktų, pamatęs mane, ir mes užsirūkytume, palaukčiau, kol jis žvilgtels į laikrodį ir pasuks atgal, apvažiuotume žiedą, ratą aplink šiaulius, sugrįžčiau namo ir skaityčiau knygas

mūsų fabriko kiemas didelis, tuščias, tik iš paskos jau bendradarbės slenka, linguoja, mes tyliai sveikinamės, pusiau miegodamos einame pirmyn, bet atgal, nors jau pusė septynių, prieš aušrą žiema kaip po atominio karo

ką tik pagauta žuvis kvepia vandeniu, jūros žuvys neprisigeria druskos, nesūdyta žuvis skani tik šviežia, iš toli atvežė seniai mirusią žuvį ledo luituose, paliko ją ant grindų atitirpti, per naktį apgraužė žiurkės; žuvis yra filė, išskėsta ir išdarinėta, nei vidurių, nei ikrų, nei pienių, nei žvynų, nei galvų; žalia žuvis yra raudona, balta žuvis yra balinta / įkišu smiliaus galiuką į 30%  peroksido vandenilį, ir odą nubalina per 2 sek. / rolmopsai; jau baltą žuvį mirko acte su prieskoniais ir vynioja į ją minkštą raugintą agurką, rolmopsus perduria dviem pagaliukais, kas penktą stiklainį sveria, kad būtų ± 5 g

man aštuoniolika, po sustiprintos matematikos klasės aš neįstojau, aš dėlioju žuvis, o gatvėje sutikta mokytoja sako – protingi nedaužo galvos į sieną, tai daro kvailiai, tavo vieta universitete – mano vieta prie konvejerio galo, aš svarstau žuvį; tėvai man davė – ką tu mokysies, vaike, geriau eik dirbti – aš nežinau, ko noriu, bet žinau, kas nesu, ir kad ne iš šio fabriko, ir ne iš šio miesto; niekas manęs neklausinėja, kodėl kalbu vis tyliau, žiopčioju; mano skara iki pat blakstienų, už ausų žiaunos; bendradarbės nežino, kaip kreivai mane apkirpo motina, iškando žirklėmis kuokštą virš sprando, eidama į teatrą uždažau baltą lopą pieštuku akims; savo klasiokų mieste nesutiksiu, jie vilniuje; bendradarbės gatvėje neatpažįsta manęs, o aš su jomis nesisveikinu, kai kurios yra mano vienmetės, lydekos

per pietų pertrauką neinu rūkyti su visomis; cecho meistras yra mano dėdė, ir jis mane pakviečia pietauti į meistrų kambarėlį, ten įpila pusę 200 g stiklinės tiršto likerio, aš niekuomet negėriau tiek likerio, gal tik per išleistuves / kai vienas vaikinas svajojo nušokti nuo stogo, o kitas manęs nemylėjo, tik žaidė kaip katinas / meistrai nevalgo žuvies, bet aš mėgstu žuvį ir naktį užuodžiu ją savo plaukuose, negaliu jos nesapnuoti; valgau ir girdžiu meistrų kalbas apie lydekas, ir visi sužiūra į mane su gailesčiu / mailius / kai tyliai sakau – aš būsiu aktorė, teatro aktorė, kino aktorė – kada nors, kitame gyvenime, šypsosi jie

jėzus turėjo dvi žuvis //

viena moteris prie konvejerio augina vieną sūnų ir dabar sužinojo, kad jos pilve gyvena dviese, ir apsiverkė, grūsdama tris rolmopsus į vieną stiklainį, nesverdama, nes jos ranka seniai jautė ± 5 g – kodėl dievas mane nubaudė, kodėl dievas žiaurus – ir ją guodė jaunos ir senos, lieknos ir storos; netgi viena nuo šalčio visiškai užkimusi mergina; paskui kalbėjo apie vaikų auginimą, ir viena pagyvenusi tarė – nepadedu savo dukrai auginti vaikų ir negaila, nes manęs taip pat nieks negailėjo – visos jos vienos, įšalusios kiekviena savo luite, negalinčios pasukti galvos, pajudinti akių; nėščioji verkė, verkė, o paskui prisipažino, kad kažkada pasidarė abortą; taigi dievas yra toks matematikas: 1 vaikas – 1 vaikas + 2 vaikai = trys

vyrai žuvies rūkyklose raudi kaip rūkyti karosai, jų akys baltos, valgo žuvį lėtai gromuluodami, tik vienas iš jų yra gyvas ichtiandras; bet jis manęs nemato, esu jam tokia pat žuvis, kaip ir visos kitos; aš jį stebiu ir rašau jam eilėraštį, ir apakusi nupieščiau jo profilį; piešiu ant rudo vyniojamo popieriaus; aš, ant kranto

cecho vedėjos vyras namie girtauja ir muša, ir ji verkia virš darbo žurnalo, ašaros rieda putliais jos skruostais, aš maniau, kad jai keturiasdešimt, bet jai tik dvidešimt penkeri, ji turi mažą sūnų, o jos akys žydros, žydros kaip vaiskus žiemos dangus

jei galite dirbkite naktį – ir aš galiu dirbti vieną naktį, nors mano dėdė raukosi, nes galėčiau važiuoti namo, kad mano tėvai nemanytų, jog kankina mane; mano dėdė myli mane gal kiek stipriau nei derėtų; jis nupilvęs ir piktas su moterimis; kai kurios, likusios dirbti naktį, tuoj pat po vidurnakčio juokiasi, verkia; viena veržias namo pas vaiką; mano dėdė kurčias, giliai po vandeniu; jam už nugaros, bet man į veidą, moteris jį išvadina – impotentas – pažiūrėjęs žemyn mano dėdė negali per pilvą matyti savo pimpio; juokinga ar nejuokinga; visada kreipiuosi į dėdę – jūs

mano tėvas retai bežvejoja, o kažkada po kraigu kabindavo žuvelių virtines, mūsų katė po jomis tupėdavo ir uostydavo; jai per sūru, man per sūru; voblą lupa tik rimti vyrai su ūsais, užgerdami gubernijos žiguliniu alum, kuris ir be žuvies kvepia žuvim; mano tėvo tėvas žvejojo iki pat mirties, apgraibomis vėrė žuvis balkone; jis dirbo aklųjų kombinate; nors nebuvo visiškai aklas, savo dvyniams paliko tik apjauktą butą su vobla

kiaurą naktį vyniojau meškerę; ryte dangus purpurinis tarsi karaliaus apsiaustas

lietuvių žuvies fabrikas suka žuvį olandams, jaunas olandas žuvininkas atvyko ir baltomis rankomis liečia dėžes supakuotos žuvies; visos gavome naujus chalatus ir atrodo ryškesni mūsų lūpdažiai; o vedėja sako man – šypsokis ir vis pasipainiok olandui po kojų – visų juk tikslas yra ištekėti – tu juk gražiausia – olandas jau vedęs, betgi nemiręs, brangus ungurys

popiet pamaina baigiasi vėliau nei spektaklis, bet aš galiu pameluoti dėdei, kad turiu temperatūros, ir pabėgti; įšokti į penktą autobusą; jis nuveš mane į teatrą, kur vaidins mergaitę, kuri gimė kurčia, nebylė ir akla, gilių vandenų žuvelė, svaidanti elektros išlydžius; aš susirasiu laisvą kėdę balkono kampe, kad nedvokčiau žiūrovams žuvim, ir neverksiu, matydama, kaip scenoje žuvelė pažįsta neprašvintantį povandeninį pasaulį tylėdama, lytėdama

kai jam pasiskundė kad žuvys tik dvi jis pasakė šito pakaks miniai ir liepė atnešti tas dvi žuvis krepšyje ir pakėlė krepšį į dangų ir nuleido krepšį su daug žuvų ir išdalino ir vėl paėmė dvi ir vėl pakėlė ir vėl padaugino / dievas moka tik dauginti ir dalinti / ar žuvis atsirasdavo krepšyje iškart suaugusi ar iš pradžių buvo ikrai

aš įsipjoviau pirštą, bet, kaip ir visos, neapsirišau ir neužsimoviau guminio antpirščio, nes taip nebejausi žuvies ir nesusuksi greitai, ir neperdursi, ir nepasversi greitai, ir vis galvosi apie žuvį ir pirštą, ir skausmą, o juk prie konvejerio reikia negalvoti, tik girdėti muziką, tik girdėti lydekų monologus, nesibaigiančius, apie nieką, su keiksmažodžiais; karts nuo karto visos sužiūra į mane, reiškia, apkalba; ar apdainuoja

vedėja kumši – bėk prie žuvies pirmoji, bėk – kodėl – todėl, kad taip reikia, tokie čia dėsniai, jeigu nebėgsi, gausi blogiausią žuvį, per mažą arba per didelę, kuri bus per smulki arba netilps į stiklainį, tik perrinksi ir neuždirbsi nieko; diena iš dienos, žuvis po žuvies; visus mano pinigus susižvejojo mama, spėjau tik nusipirkti ausinuką sony, ir namie garsiai kliokia nirvanos bleach baliklis

vonią žuvies vedėja užpylė vonia skalbiklio, o ne marinato, paskui kažkas surado nepanaudotą vonią ir viską suprato; žuvį nupylė, nuplovė ir užmarinavo teisingai; jei tai būčiau padariusi aš, mane būtų išbalinę ir susūdę; niekada nepirksiu žuvies made in shiauliai

jėzau, įsivaizduok pasaulį be žuvies

pasauli, įsivaizduok žuvį be jėzaus

žuvie, įsivaizduok jėzų be pasaulio

mano drabužiai lieka su inspektore, kuri visą dieną sėdi mažame kambarėlyje, tik pietauja su meistrais, yra visų draugė, verkia ir juokiasi su visomis, o išeinant užsimerkusi iškrato rankinukus ir apglostinėja šonus; už fabriko vartų mus sustabdo du juodai apsirengę vyriškiai ir nusiveda į kitą gatvės pusę, į penkiaaukštį aklą pastatą, ir tamsiame bute liepia parodyti, ką turime pasivogusios; mano sauja rūkytų žuvelių, kurios per didelės šprotams, per mažos rolmopsams, katino ašaros; inspektoriai pašaipiai linki mokytis, o mano konvejerio draugė už liemenuko nešėsi 2 kg lašišos

japonai atvežė žalią raudoną lašišą ir prie kiekvienos vagies pastatė po sargą; visgi žuvis plaukia pro atviras cecho duris valtimis, kateriais; japonai žino tarybinį motto, kam pirkti jeigu darbe turi; japonai / banginių mylėtojai / smaigsto žeberklais mums nugaras

kartais nevalgau, inspektorės kambarėlyje skaitau gavelio vilniaus džiazą, stebiu ir stebiuosi, kaip du piliečiai eina pilies gatve, pasisukę į sieną, krabo žingsniu, ir jie nėra išprotėję, vilnius yra išprotėjęs, ir aš ten jau gyvenu

pavasaris, juodoji saulė, kurt cobain mirtis, ir baltaplaukis studentas nirvanoje, įsmeigęs į alaus bokalą baltas akis, girdi mano šypseną ir čiurlenantį vilniaus džiazą, pamažu ryškėja gyvenimo kontūrai / myliu tuos, kurie nemyli manęs, myliu mylėti ir man nesvarbu, ar myli mane, bet dar nežinau, kiek tai skausmo atneš / pankrokas

neišstovėsi dviejose valtyse; jėzus tai vaikščiojo vandeniu

vieną paskutinį kartą sau leidžiu praleisti aklųjų stotelę, žuvies stotelę, ir su vairuotoju lėkti į autobusų žiedą, palaukti, kol jis parūkys; jis jaunas, pliktelėjęs, gudriomis lapino akimis, šnekina mane ir siūlo dar neskubėti į traukinių stotį, nes kitą savaitę jis pereis dirbti į tarpmiestinį, ir aš galėčiau įsidarbinti konduktore; ir aš nesakau ne; mano tėvai apsidžiaugtų, nes – ar tai profesija aktorė – bet jų valia jau baigėsi, kaip baigėsi žiema

žuvis ant ledo, ledo lytis tolyn į jūrą, girti žvejai ir moterys baltomis skaromis, baltais chalatais, ilgais batais, juodomis prijuostėmis iki sniego, cigaretės dantyse; žvejai niekuomet nepastebi, kad jau per toli nuo kranto, o kai per vėlu, tai jau per vėlu šaukti, mojuoti, kviesti gelbėtojus; tik dainuoti ir šokti, jei kažkas groja akordeonu; saulė spigina, akys siaurėja, padėtų degtinė, juodi akiniai, švedija kitame krante, o gal grenlandija; tik žuvis ant ledo žiūri į dangų, nemirksinti – akis

(2009 m. Stamfordas, JAV)

publikuota “Literatūroje ir mene“ 2009-09-25 nr. 3252

Reklama